ŽAKLINA VUDSON: „Jaunas žmogus visad mąsto ir elgiasi kryptingai, jis visad pasirodo tada, kai to reikia.“

Vertė Arūnas Šileris

Nuo pat kovo 27 d., kai buvo pranešta, kad 2018 Astridos Lindgren atminimo medaliu (ALMA) apdovanota Žaklina Vudson (Jacqueline Woodson), ji tapo nepaprastai užimtu žmogumi. Pasiteiravome, kaip ji jautėsi, išgirdusi tokias naujienas, ir ką jai reiškia šis apdovanojimas.

Kaip atrodė jūsų diena, kai tapote  ALMA laureate?

– Diena buvo tiesiog neįtikėtina. Ir kartu nuostabi. Ne kartą stabdžiau save sakydama „Sekundėlę! Aš ką tik laimėjau ALMA! Vos išgirdusi žinias, turėjau persijungti į mamytės režimą, suruošti pietus savo dešimtmečiui, išlydėti šešiolikmetį ir įsipilti kavos!  Visą tą laiką mano telefonas, kurį apskritai retai kada keliame, skambėjo kaip pasiutęs. Skambino iš įvairių radijo ir televizijos stočių, žurnalų. Reikalas tas, kad tuo metu net nesuvokiau akimirkos masto. Manau, kad tai puikiai iliustruoja mūsų gyvenimą – įvyksta gerų dalykų, įvyksta liūdnų, turi juos priimti ir toliau gyventi kasdienį gyvenimą. Tiesiog nuostabu, kad tai buvo geras dalykas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose jau esate ne kartą apdovanota daugybe svarbių apdovanojimų. O ką jums reiškia ALMA apdovanojimas?

– Tai reiškia, kad pasaulis stebii ir atkreipia dėmesį, o atsižvelgiant į tai, kokioje situacijoje šiuo metu yra mūsų valstybė, tai teikia labai daug vilties. Kartu tai reiškia, kad mano knygos pateks į daugybės jaunų žmonių rankas ir jie galės pasvarstyti, kas vyksta mūsų šalyje ir kaip tai siejasi su jų gyvenimu. Jausmas toks, tarsi tai būtų pradžia  žymiai ilgesnio pokalbio, ir tai tikrai jaudina.

Daugelyje savo knygų esate sukūrusi įsimintinus ir stiprius veikėjų paveikslus. Kodėl nusprendėte rašyti būtent apie juos? 

– Dievinu jaunus žmones. Jie nuostabūs. Būtent jie ir keis mūsų pasaulį. Lygiai taip pat, kaip tai darė praeityje, pradedant „Baltosios rožės studentų grupe, jaunimu, dalyvavusiu pilietinių teisių judėjime, ir baigiant tais jaunuoliais, kurie visai neseniai rengė protesto maršus prieš ginklus ir smurtą. Jaunas žmogus visad mąsto ir elgiasi kryptingai, jis visad pasirodo tada, kai to reikia.

Jei galėtumėte rekomenduoti vieną savo knygų tiems, kurie dar nėra susipažinę su jūsų kūryba, kurią knygą rekomenduotumėte?

– „Geri dalykai (angl. Each kindness) jaunesniesiems ir „Jei ateisi švelniai (angl. If You Come Softly) vyresniesiems. Ir, žinoma, atsiminimų knygą „Šokoladinės mergaitės svajos(angl. Brown Girl Dreaming). Betgi čia jau trys knygos, išeina, kad sukčiauju. (Juokiasi.)

Daugybė mažų ir vyresnių vaikų mėgsta rašyti ir piešti istorijas. Ko palinkėtumėte tiems, kurie nori tapti rašytojais?

– Nesustoti. Visi turim pasakojimų ir visi turime teisę jais dalintis. Mūsų pasakojimai yra svarbūs. Mūsų piešiniai yra svarbūs. Jei mes patys nepasakosime, tai kas tada pasakos? Tiesiog prisiminkite, kad rašymas ir piešimas yra kaip raumenys. Kasdien juos lavinkite ir jie nenustos stiprėję.

APIE LAUREATĘ

Amerikiečių rašytoja Žaklina Vudson (angl. Jacqueline Woodson) gimė 1963 metais Kolumbo mieste, Ohajo valstijoje.m Dalis jos vaikystės prabėgo Grinvilyje, Pietų Karolinoje, o jaunystė – Brukline, kuriame ji gyvena iki šiol. Autorės knygos ne kartą apdovanotos, o šių metų sausio mėnesį Ž. Vudson tapo Jungtinių Amerikos Valstijų Jaunimo literatūros ambasadore ir šias pareigas eis  dvejus metus. Jos šūkis – Skaitymas = viltis x pokyčiai – daug pasako apie šią ryškią ir daugeliu talentų apdovanotą laureatę ir jos skleidžiamąm žinią.

Ž. Vudson yra daugiau nei trisdešimties knygų autorė, kurianti romanus, poeziją ir knygas vaikams. Jos knygos buvo išverstos į daugiau nei dešimt kalbų. Pagrindinis šios autorės knygų adresatas – jaunesnieji paaugliai, tačiau taip pat ji rašo vaikams, vyresniems paaugliams ir suaugusiesiems. Jos debiutinis kūrinys – pirmoji trilogijos apie dviejų mergaičių draugystę dalis „Paskutinė vasara su Maizon“ (angl. Last Summer with Maizon) – pasirodė 1990 metais. Jame iškart buvo matyti kdpasakotojos talentas ir puikus bręstančio žmogaus psichologijos išmanymas. Tais pačiai metais pasirodė ir „Brangioji“ (angl. The Dear One) – pasakojimas apie jauną pastojusią merginą.

Nuo to laiko visosee Ž. Vilson knygose grįžtama prie tų pačių temų – rasizmo, segregacijos, ekonominės nelygybės, socialinio pažeidžiamumo, išankstinių nusistatymų ir lyties tapatumo. Jos kūriniai parašyti pirmuoju asmeniu, o pagrindinė veikėja dažniausiai yra mergina ar moteris. Vis dėlto kartais pasakotojas yra berniukas, pavyzdžiui,  knygoje „Judėjimas“ (angl. Locomotion), kurios pagrindinis veikėjas yra vienuolikmetis Lonis. Lonio ir jo mažosios sesutės Lili tėvai žuvo gaisre, o vaikus  priglaudė skirtingos globėjų šeimos. Lonis be proto ilgisi savo sesers. Mokykloje mokytojas skatina vaikus rašyti eilėraščius. Juos rašydamas ir ieškodamas tinkamų žodžių Lonis išmoksta numalšinti savo sielvartą. Viename eilėraštyje jis rašo: „Rašydamas prisimenu / Rodos, tarsi rašant vėl grįžta manoji šeima. Kaip ir daugeliui kitų Ž. Vudson sukurtų veikėjų, taip ir Loniui rašymas tampa terapija.

Knygos tęsinyjen „Ramybė, judėjimas“ (angl. Peace, Locomotion, 2008)8 Lonis seseriai rašo laiškusi, kuriuos  tikisi perduoti, jeigu kada ją sutiktų jau paaugusiąs. Laiškai teikia viltį ir leidžia nusiraminti. Jie tokie pat lalyriški  kaip ir jo eilėraščiai.

Knyga „Šokoladinės mergaitės svajos” (angl. Brown Girl Dreaming), išleista 2014 m., pelnė Nacionalinį metų knygos apdovanojimą. Tai autobiografinis kūrinys, kuriame susijungia daugelis Ž. Vudson kūrybai būdingų elementų. Tai ne tik istorija apie jos vaikystę, bet ir  pasakojimas, leidžiantis pažvelgti į vieną iš afroamerikiečių istorijos epizodų paprasto žmogaus akimis. Jaunoji Žaklina augo septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, paženklintuose maršais už pilietines teises, policijos smurtu ir žiaurumu. „Šokoladinės mergaitės svajos – tai atsiminimai parašyti laisvosiomis eilėmis, lyriška asmeninių prisiminimų ir šeimos pasakojimų mozaika.

Ž. Vudson knygose ypatingas dėmesys skiriamas pasakojime vaizduojamai vietai. Knygoje „Šokoladinės mergaitės svajos meilė ir saugumas tvyro jos senelių namuose Pietų Karolinoje. Kvapnūs sodai ir aukštas mėlynas dangus ryškiai kontrastuoja su perpildytomis betoninėmis Bruklino gatvėmis. Jos kūriniuose veiksmo vieta nupasakojama ypač detaliai, o pats pasakojimas glaudžiai susijęs su jos veikėjų gyvenamais butais, gatvėmis ir rajonais. Preciziškai tikslus vietų aprašymasbs pasitelkijamas ir norint atskleistit socialinės atskirties problemą. Socialinių grupių skirtumai fiksuojami ypaču kruopščiaiu. Pavyzdžiui, itin i  detaliais aprašoma veikėjųsį apranga. Viename kūrinyje veikėjas pastebi, kad afroamerikiečių rajone jo draugas avi batus, kuriuos įprastai nešioja tik baltieji.   

„Po Tupako ir D Fosterio (angl. After Tupac and D Foster, 2008) .– istorija apie tvirtą draugystę. Šioje knygoje dvi mergaitės, gyvenančios su savo mamomis ir negalinčioss pasigirti dideliais turtais, tik gana ns saugia užuovėja, sutinka kitą mergaitę, gyvenančią sudėtingą gyvenimą visuomenės paribyje. Pasakojimo centre – mamos ir geresnio gyvenimo ilgesys bei svajonės, apdainuotos mergaitės dievuko, repo muzikos atlikėjo Tupako Šakuro, eilėse. Netikėta žinia apie visame pasaulyje puikiai žinomo atlikėjo Tupako, rašančio apie jų gyvenimą ir jų realybę, žūtį susišaudymo metu visoms trims merginoms tampa žiauriu smūgiu. Ž. Vudson aprašo jų sielvartą, tačiau  ateitį nuspalvina viltingais potėpiais. 

Knygoje „Jei švelniai ateisi (angl. If You Come Softly, (1998) pasakojama aistringa sprogstančios meilės istorija. Elė, baltaodė viduriniosios klasės atstovė, lanko mokyklą kartu su Džeremiu, įžymaus juodaodžio kino prodiuserio sūnumi.  Vieną dieną jų keliai susikerta  d ir jie bemat vienas kitą pamilsta. Knygoje pasakojimas vystomas pasitelkiant abiejų veikėjų pasaulio matymo perspektyvas. Elėi pirmuoju asmeniu pasakoja apie stiprėjančiuss, bet vis dar trapius poros jausmus, o Džeremis kalba trečiuoju asmeniu. Jo pasakojimą tarytum papildo išorinio pasaulio atobalsiai, aktualizuojantysi rasizmo ir policijos smurto klausimus. „Su baltaisiais yra taip, – sako jam tėvas, – jie žino, kas yra kiti, tačiau nežino, kad patys yra baltieji.

Trylikametis knygos „Iš Melanino Sunio dienoraščių (angl. From the Notebooks of Melanin Sun, 1995) veikėjas vieną dieną suvokia, kad jo mama myli kitą moterį – baltąją. Savo pasipiktinimą ir panieką jis išlieja dienoraščio puslapiuose. Juos skaitydami keliaujame kartu su Melanino mintimis. Iš pradžių šios persmelktos įniršio ir nusivylimo, tačiau pamažu berniuko galvoje  gimsta supratingumas, o galiausiai jam pavyksta priimti ir suprasti susidariusią situacijąs.

Penkiolikmetė knygos „Amfetamino menulis (angl. Beneath A Meth Moon, 2012) herojė Lorel savo mintis ir jausmus taip pat patiki dienoraščiui. Norėdama pamirštii  praeitį ir išsivaduoti iš narkotikų liūno Lorel privalo nugalėti nemalonius prisiminimus. Jos mamą ir močiutę pasiglemžė 2005 m. pietines JAV pakrantes siaubęs uraganas Katrina. Jos močiutės kartoti žodžiai tarytum tampa ir jos mantra: „Tol, kol gyvas… su tavimi bus ir tavo gyvenimo uolos. Tavo žodžiai, tavo draugai, tavo šeima.

Ž. Vudson knygos neįsivaizduojamos be šeimos aprašymų. Dažnai skaitome apie nesutarimų draskomas šeimas, kuriose tėvai nuo vaikų nutolę fiziškai arba emociškai. „Tyliau (angl. Hush, (2002) pasakoja apie praradimus, sudarkytus gyvenimus ir šeimą, bandančią viską lipdyti iš naujo. Šeimos tėvas – vienintelis juodaodis policininkas savo rajone Denveryje, Kolorado valstijoje. Jis tampa mirtino incidento, kurio metu jo baltaodžiai kolegos nušauna nesipriešinantį juodaodį berniuką, liudininku. Jam apsisprendus liudyti prieš kolegas, šeima privalo būti įtraukta į liudininkų apsaugos programą, pakeisti tapatybes ir išvykti iš miesto.

Jauniausios dukros akimis matome, kaip tėvas grimzta į depresiją. Nuo visų atsiribojęs ir nepasiekiamas jis dienų dienas sėdi prie lango. Tuo tarpu mama suranda prieglobstį Jehovos liudytojų gretose. Kiekviena šeimos dukra su naujuoju gyvenimu tvarkosi savaip – viena pasineria į mokyklinius reikalus, kad galėtų įstoti į gerą universitetą, kitai viską pamiršti padeda  bėgimas. „Nebesu ta mergina iš Denverio, tačiau bent jau esu apskritai ir esu tokia gera, kokia tik galiu būti“, sako dar kita. Kitaip tariant, ji atsisako tapti aplinkybių auka.

Ž. Vudson pasakojimai dvelkia atjauta, solidarumu ir empatija. Įvairiabalsė ir apgaulingai paprasta jos tekstų kalba kiekvieną veikėją paverčia įdomiu ir savitu gs. Jų lūpomis papasakojamos   a nepaprastai asmeniškos, mūsų laikus atspindinčios istorijos. Autorė savo knygoje m „Šokoladinės mergaitės svajos ragina jas visas išgirsti: „Net tyla gali kalbėti. Tiesiog įsiklausyk. Įsiklausyk.“