VILTARĖ URBAITĖ: „Tai –  mano mylimas darbas“

Kalbino Mažvydas Karalius

Fotografavo Darius Mickevičius

Susitikome saulėtą dieną Bernardinų sode ir skubėjome pasimėgauti rudenėjančiu oru. Geresnio oro pasivaikščiojimams nerasi, kaip ir pokalbiams. Turbūt neatsitiktinai čia susitikome – aplink juokiasi žaidimų aikštelėje dūkstantys vaikai. O mes leidžiamės į pokalbį su vaikų literatūros vertėja Viltare Urbaite.

Ji studijavo Viliaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą su suomių kalbos specializacija. Vėliau – Helsinkio universitete, stažavosi Suomijos literatūros informacijos centre. Vaikų literatūrą verčia daugiau nei 15 metų ir yra išvertusi ne vieną puikiai žinomą ir ne kartą šypsotis privertusią knygą – nuo pasakojimų apie trolius Mumius iki energingųjų Tato ir Pato.

O viskas prasidėjo dar mokyklos laikais, kai konkursui ji iš rusų kalbos išvertė pasakojimą apie krokodilą Geną („Krokodilas Gena ir jo draugai“), kuris vėliau tapo knyga – vertėjos debiutu literatūroje. Dabar V.Urbaitė tvirtai sako: „Tai – mano mylimas darbas“.

Šiuo metu V.Urbaitė verčia vaikų ir jaunimo literatūrą iš suomių ir estų kalbų. Koks tas vertėjo darbas? Kuo įdomi skandinavų vaikų literatūra? O kokius lietuvių skaitytojams pristatytus personažus labiausiai mėgsta pati V.Urbaitė? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškome pokalbyje su vertėja.

Pamenate, ką skaitėte vaikystėje? Kokios knygos iš to laikotarpio įsiminė labiausiai?

Labiausiai įsiminė Astridos Lindgren knygos – mano vaikystėje jų nebuvo daug išversta, bet ir dabar su malonumu perskaičiau „Mes Varnų saloje“, „Brolius Liūtaširdžius“, „Ronją plėšiko dukterį“ skaitėm kartu su dukra. Tai buvo viena iš ryškiausių autorių. Dar skaičiau Jamesą Krüssą – tokios jo knygos kaip „Mano prosenelis, herojai ir aš“, „Timas Taleris arba parduotas juokas“ buvo iš tų, kurias skaičiau kelis kartus. Jei kalbėti apie tą knygą, kuri padarė gilų pojūtį, tai būtų „Broliai Liūtaširdžiai“.

Pas mus visada namie buvo knygų, bet aš nebuvau knygų rajūnė – skaitydavau bangom. Perskaitydavau kokią nors gerą knygą ir nenorėdavau kitos imti – reikėdavo pertraukos.

Kas paskatino tapti vertėja?

Negalvojau, kad būsiu vertėja (juokiasi). Kadangi pradėjau studijuoti suomių kalbą, iš pradžių maniau, kad dirbsiu su ta kalba, bet įsivaizdavau, kad versiu žodžiu – tai atrodė prestižas. Bet esu daugiau rašto žmogus – bandžiau vertimą žodžiu, bet man priimtiniau gilintis į tekstą, jį išdailinti.

Kodėl tuomet pasirinkote studijuoti suomių ir estų kalbas?

Estų kalbą norėjau išmokti dar mokykloje, nes turime estų šeimos draugų ir mano turbūt ryškiausia kelionė buvo į Estiją (šypsosi). Jų kalba man atrodė visiškai nesuprantama. Man atrodė, kad estų kalba yra paslaptis – ar įmanoma viską iššifruoti? Tad buvau labai užsidegus išmokti estų kalbą. Taip po kelių metų atsirado ir specialybė, tik suomių kalbos, o ne estų.

O kaip pasirinkote į lietuvių kalbą versti būtent vaikų ir jaunimo literatūrą?

Labai natūraliai – tėtis pastūmėjo, surasdavo gerų knygų, nes bendravo su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) nariais iš viso pasaulio, klausdavo susitikęs, kokios knygos yra vertingos.

Ar buvo sunku atrasti suomių autorius, kurių kūrinius verta versti į lietuvių kalbą?

Ne. Galbūt su tinkamais žmonėmis buvau susidūrusi, pradėjau domėtis. Vienu metu buvo atsivėrę dideli horizontai – suomių literatūra yra nereali. Autorių daug, knygų išleista daug. Kaip sakė mano viena lektorė, švedai visada didžiavosi, kad jų vaikų literatūra yra stipri, bet suomiai su jais gali tikrai konkuruoti.

Kuo išskirtinė suomių vaikų literatūra? Kodėl ji tokia stipri?

Man į akis labai krito suomiškas humoras. Dabar ir lietuviai rašo šmaikščiai. Bet tuomet, kai aš pradėjau versti, į akis krito subtilus, nebrukamas humoras. Dėl to man buvo iššūkis šį humorą išversti į lietuvių kalbą.

Turbūt didžiausias iššūkis?

Versti šį humorą yra vienas iš didžiausių iššūkių. Dar žodžių žaismas su keičiamais garsais ir trumpais žodžiais. Tiesiog mūsų kalba yra kitokia.

Iš savo verstų knygų turite personažą, kuris jums patinka labiausiai?

Elė iš knygos „Elė ir draugai“ man vis dar patinka (juokiasi) – dailininkė sakė, kad jau išsisėmė ir nenorėtų jos iliustruot, bet man skaityti tas knygas yra labai smagu ir būtų smagu jas toliau versti. Benas Būgnelis patinka gal kiek mažiau, bet, manau, kad jis savo skaitytoją turi. Iš estų literatūros Puokiai man labai smagūs atrodo. O štai Tatas ir Patas mano vaikams labai patinka, aš pati nuo jų vienu metu jau buvau pavargusi, nes tose knygose yra tiek energijos, išradingumo, kad kažkuriuo momentu sakiau – viskas, nebegaliu (juokiasi).

Ar Jūs nepasigendate didesnio vertėjų darbo įvertinimo? Jie lieka tarsi nuošalyje ir dažnai skaitytojų pamirštami, nors atlieka didelį darbą.

Viena vertus, tai galbūt tinka mano būdui – aš nenoriu vaidinti pagrindinio vaidmens. Bet, kita vertus, labai malonu, kai kas nors pasako – darbas atliktas gerai, buvo gera skaityti. Tuomet pati suvoki, kad buvo įdėtas ir tavo indėlis, ne tik autoriaus.

O ko mes, skaitytojai, nematome – kokia ta vertėjo darbo diena?

Aš nesu tipinė vertėja, nes dar esu ir keturių vaikų mama. Tad mano darbo diena yra chaotiška. Kadangi dirbu namie, tad būna, kad per visus buitinius reikalus darbo valandos sutrumpėja arba visai prapuola. Po to kyla susierzinimas, nepasitenkinimas, kad laikas eina, o nieko nepadarau (šypsosi). Balansuoju tarp mamos darbo ir vertimų, bet stengiuosi dirbti pirmoje dienos pusėje, kai vaikai išvyksta į mokyklas ir darželius.

Turite ritualų arba receptų, kurie padeda susikaupti, kai dirbant nesiseka?

Ne, tiesiog būna tokių dienų ir tada suprantu, kad reikia, pavyzdžiui, į lauką išeiti arba ką nors kita sugalvoti. O jei krizė ateina, einu pasidaryti kavos (juokiasi). Bet paprastai man reikia išlaukti momento, kai aš galėsiu dirbti, tad pradėjus dirbti būna sunku sustoti.

Kokių savybių reikia turėti vertėjui? Spėčiau, kad viena pagrindinių – atsakomybė prieš skaitytoją, kuris negali kūrinio perskaityti originalo kalba ir pasitiki vertėju. Ar klystu?

Atsakomybė yra labai didelė. Kai pradėjau versti, stengiausi tai daryti labai sąžiningai – žodis žodin. Bet po to supratau, kad kartais geriau ir šiek tiek prikurti, kad tekstas lietuvių kalba būtų gyvas. Kartais pagalvoju, kad studentai universitete ims ir palygins originalą ir vertimą – rastų, turbūt, neatitikimų (juokiasi). Tačiau svarbiausia, kaip skaito lietuvių skaitytojas.

Bet ar tai problema? Vertėjas yra irgi rašytojas, tik rašantis kita kalba.

Taip, vertėjas geriausiai žino, kaip, pavyzdžiui, lietuviai skaito, ką jie supranta, koks humoras jiems priimtinas. Gal labai nenusikalstu, bet galvoti reikia apie skaitytoją.

Jei palygintume vaikų ir suaugusiųjų literatūrą – kurias knygas sunkiau versti? 

Man visada atrodė, kad suaugusiems sunkiau, nes suaugę skaitytojai yra priekabūs. Bet dabar galvoju, kad iš tiesų vaikai ne ką mažiau priekabūs. Su savo vaikais kartu skaitau ir matau, kad jie iš karto suranda logikos neatitikimus.

Man vaikams versti yra smagiau. Gal kada nors ir suaugusiems norėčiau versti, nors yra ir dabar kelios mano verstos knygos, kurios priskiriamos prie šios literatūros.

O laisvalaikiu imatės skaityti vaikų ar suaugusiųjų literatūros?

Vaikų ir paauglių. Nors skaitymui nelabai daug laiko lieka, tai daugiau skaitau ieškodama naujų knygų vertimams.

Esate bandžiusi ne tik versti, bet ir kurti?

Ne. Manęs to jau yra klausę žmonės, bet aš nesijaučiu ta kūrėja, kuri galėtų rašyti. Man paprasčiau perteikti tai, ką kiti sukūrė. Neturiu polinkio kurti – darau tai, ką galiu geriausiai.

Galėtumėte pasakyti, kad tai yra darbas, kurį mylite?

Tai tikrai yra mano mylimas darbas. Tik būna finansinių dvejonių, kad reikia kažką kitą daryti, nes vien iš to išgyventi tikrai sunku.

Jei ateitų jaunas užsienio kalbų studentas – rekomenduotumėte jam tapti vertėju, tokiu kaip jūs?

Žmogus turi pats jausti susidomėjimą, turėti noro, tad nežinau, ar rekomenduočiau.

Neteko susidurti su situacija, kad žmogus dvejotų. Priešingai – matau tendenciją, kad žmonės, baigę suomių, estų kalbų studijas eina dirbti į įmones, kalbą naudoja visai kitaip. Naujų vertėjų neatsiranda.

Trūksta pašaukimo literatūrai?

Man taip viskas susiklostė, kad vaikams gimus buvo labai palanku dirbti iš namų. Gal reikia, kad ir jauniems žmonėms aplinkybės sukristų.

Ačiū už pokalbį.