JUSTINAS VANCEVIČIUS: „Viskas prasideda nuo knygos“

Kalbino Tomas Dirgėla

„Manau, vaikų literatūra Lietuvoje žengia į naująjį Renesansą“, sako vaikų literatūros festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ organizatorius Justinas VANCEVIČIUS.

Koks buvo jo kelias į vaikų literatūros pasaulį? Apie ką turėtų kalbėti gera knyga vaikams? O kaip sekėsi organizuoti antrąją, jau tarptautinę „Vaikų Kalėdų salą“?

Justinai, man pačiam atrodo, kad vaikų literatūros pasaulyje tu atsiradai tarsi iš niekur – festivalis „Vaikų Kalėdų sala“, premija už vaikų literatūros sklaidą, festivalis Anykščiuose, o miestuose iškabinti plakatai jau kviečia ir į antrąją „Vaikų Kalėdų salą“… Papasakok, ką veikei iki tol? Kaip atkeliavai į vaikų literatūros ir skaitymo skatinimo sritį?

Panašiai kaip atkeliavau į Lietuvos žydų bendruomenę, kur dešimt metų organizavau jidiš kalbos kursus, vykdžiau socialinės rūpybos projektus, asistavau bendruomenės pirmininkui, ar į kino pasaulį, kur platinau filmus, o vėliau buvau vienas iš žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių. Taigi, viena vertus, dėl atsitiktinumo, kita vertus – dėl įgytų gebėjimų ar pažinčių. 1997 metais man padėjo puikios anglų kalbos žinios, 2008 metais – mokyklos laikų bičiulystė, 2017 metais – per tuos dvidešimt metų sukaupta patirtis ir žinių bagažas. 

Nors į skaitymo skatinimo sritį, matyt, keliavau tikslingiausiai (kaip paradoksaliai tai beskambėtų) – nuo mažens gyvenau apsuptas knygų ir žmonių, kurie jas kūrė, skaitė ir be galo vertino, todėl dar žalioje jaunystėje užsikrėčiau idée fixe, kad reikėtų įkurti tokį knygyną, kuriame vyktų įvairūs kultūriniai sambrūzdžiai – skaitymai, koncertai ir pan. Vėliau daug bendravau su knygų tautos žmonėmis – tikrais intelektualais, kurių pamąstymai ir įžvalgos pakeitė ir suformavo daugelį mano pažiūrų. 

O mano apsisprendimui nerti į vaikų literatūros pasaulį lemiamos reikšmės turėjo pažintis su gyvenimo drauge, kino podiusere Dagne Vildžiūnaite, kuri nepaliauja kartojusi, kad tik švietimas ir kultūra gali padėti mums augti. Dagnė supažindino mane su švietimo organizacija „Mokyklų tobulinimo centras“, vykdančia labai prasmingą mokytojų rengimo programą „Renkuosi mokyti!“ Mūsų požiūriai sutapo, mano idėjos organizacijai patiko ir taip gimė literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, siekianti prisidėti prie kokybiškų švietimo ir kultūros paslaugų vaikams kūrimo. Juk viskas prasideda nuo knygos.

Lietuvos kino centro nuotr.

Šiemet buvai vienas Metų knygos rinkimų akcijos komisijos narių vaikų kategorijoje. Ką manai apie šiuolaikinę mūsų vaikų literatūrą? Ar galima sakyti, kad šiandien ji išgyvena tikrą aukso amžių?

Manau, vaikų literatūra Lietuvoje žengia į naująjį Renesansą. Be abejonės, turime didelę, labai stiprią, gilias šaknis įleidusią vaikų literatūros tradiciją. V. Žilinskaitės, B. Vilimaitės, K. Sajos, V. Petkevičiaus ir daugelio kitų žodžio meistrų kūriniai yra mūsų bendro kultūrinio palikimo dalis. Ši tradicija niekada nebuvo nutrūkusi. Gal kažkuriuo metu buvo mažiau rašančių, gal knygų leidyba nepasižymėjo aukšta kokybe, tačiau puikių istorijų pasakotojų buvo visada. 

Vis dėlto dabar, kaip teisingai pastebėjote, vaikų literatūra vėl su trenksmu grįžta į bendrąjį kultūros lauką, pamažu atsikratydama epiteto „vaikiška“. Žanrų ir formų įvairovė, tarptautinis pripažinimas, reiškiniais tampančios knygos vaikams, labai kokybiška knygų leidyba – visa tai byloja apie naująją vaikų literatūros bangą. Žinoma, knygų pasitaiko visokių. Bet taip buvo, yra, bus. Jei paklaustumėt, ko labiausiai pasigendu, atsakyčiau, kad vis dar laukiu mane įtikinsiančios knygos vyresniesiems paaugliams. 

O kokia, tavo nuomone, turi būti gera knyga vaikams? Kaip ir apie ką ji turėtų kalbėti, kaip atrodyti?

Daugiabriaunis klausimas. Todėl visi mano bandymai suformuluoti „teisingą“ atsakymą žlugo. Galbūt vieno atsakymo nėra? Nes pradedi teorizuoti apie skirtingas amžiaus grupes, skirtingus jų poreikius, pasaulėžiūrą ir panašiai. Vienas iš atsakymo variantų galėtų būti toks – gera knyga vaikams yra ta, kurią vaikai mielai skaito. Juk pagrindinė knygų vaikams auditorija yra vaikai, vadinasi, jeigu jie skaito, knyga vykusi. Bet tuomet suaugusieji ima prieštarauti, kad vaikams dažnai patinka lengvas skaitalas, supaprastintos istorijos, popsas. 

Aš asmeniškai kuo ilgiau gyvenu, tuo konservatyvesnis tampu. Mano manymu, knyga išties turėtų transliuoti prasmingą žinutę, pasakoti įtraukiančią istoriją, kuriai sukurti reikia tikro pasakotojo talento, ji turi būti parašyta turtinga, bet vaikams suprantama kalba, o išleista taip, kad jaustųsi, jog leidėjui buvo svarbus būsimas skaitytojas. Matyt, todėl iki šiol skaitome „Mikę Pūkuotuką“, „Karlsoną“, „Brolius Liūtaširdžius“, „Gilės nuotykius Ydų šalyje“, „Robotą ir peteliškę“ (pamenat leidimą su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis?!), H. K. Anderseno pasakas (o, koks leidimas su Sniego karaliene ant viršelio!)…

Nemažai suaugusių mano, kad knygos vaikams ir yra skirtos tik vaikams. Ar tikrai suaugęs, perskaitęs gerą vaikų literatūros kūrinį, kitą rytą atsibustų dvigubai mažesnis ir suvaikėjęs?

Keisti kai kurie suaugusieji. Animacinių filmukų į kino teatrus tai eina žiūrėti. Aišku, teisinasi, kad vaikus veda, bet juokiasi garsiau už kitus. Ne, perskaitęs knygą vaikams tikrai nesumažėji ir nesuvaikėji. Tai patvirtinta moksliniais tyrimais. Manau, atvirkščiai, tokias knygas būtina skaityti. Dėl daugelio priežasčių. Kad nesurambėtum, kad neprarastum humoro jausmo, pagaliau, kad supratumei savo vaikus. Aš, pavyzdžiui, neseniai perskaičiau amerikiečių rašytojos Jewell Parker Rhodes knygą „Ninth Ward“ („Devintasis rajonas“). Į lietuvių kalbą ji kol kas neišversta. Dabar visiems pasakoju, kad pagrindinė romano veikėja – dvylikametė Laneša – tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Tad, mielieji suaugusieji, skaitykite vaikams skirtas knygas. Jose visos pamatinės temos išdėstytos paprastesniais žodžiais. Iš karto viskas tampa aišku.

Esi trijų vaikų tėtis. Koks santykis su knyga tavo šeimoje? Galbūt geriausias kelias paskatinti vaiką skaityti yra elementarus skaitančio tėčio, skaitančios mamos pavyzdys?

Visi mano vaikai skirtingi. Ir jau ūgtelėję. Su visais nuo mažens skaitėme, visi mato, kad tėvai ir dabar intensyviai skaito (o vienas dar ir vaikų skaitymo skatinimu užsiima). Tačiau santykis su knyga visų skirtingas. Kažkuris dažniau į rankas paima, kitas vieną knygą pusmetį kankina. Manau, tai natūralu. Prievarta netikiu, tikiu kalbėjimosi galia. Ieškai atsakymo į vieną ar kitą klausimą – gal pavartyk tą ar kitą knygą. Domiesi kažkuriuo dalyku – štai čia apie tai parašyta. 

Knyga nėra stabas, baubas – tai kasdienio gyvenimo dalis. Namie dažnai kalbamės įvairiomis aktualiomis temomis – apie moterų teises, piktnaudžiavimą valdžia, diskriminaciją dėl lytinės orientacijos, amžiaus ar rasės. Tuomet lentynose atsiranda „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, „Sibiro haiku“, kitos knygos, o neseniai su sūnumi aptarėme jo ką tik perskaitytą George Orwell „Gyvulių ūkį“. Buvau primiršęs nemažai šios knygos detalių.

Jau greitai prasidės antroji „Vaikų Kalėdų sala“. O kaip kilo mintis surengti pirmąją?

Geroms idėjoms subręsti reikia laiko. Kažkada, kai dar nebuvau visa galva pasinėręs į šią sritį, sutikau seną bičiulę Sigitą Pūkienę, leidyklos „Aukso žuvys“ vadovę. Aptarėm politines aktualijas, o paskui kalba pakrypo apie tai, kad būtų šaunu surengti kažkokį literatūrinį renginį vaikams. Tuomet, manau, idėja ir gimė. O kai įkūriau „Vaikų žemę“, paskambinau Sigitai ir sakau: „Tai darom?“ Ir padarėm. Prie mūsų su Vaikų knygos konferencijos idėja prisijungė Kotryna Zylė. Išėjo visai smagi kombinacija.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai ruošiant šių metų renginį, kurį jau drąsiai galima vadinti  tarptautiniu?

Įgyvendinti nerealias idėjas. Tai visada didžiausias iššūkis. Kai kūrėme antrosios Kalėdų salos planus, daugelis idėjų būtent tokios ir atrodė. Dabar atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo. Penkiasdešimt renginių, vilnietiškiausios knygos apdovanojimas, nerealus prizas už originaliausią literatūros veikėjo kostiumą (galima laimėti kelionę į Astrid Lindgren muziejų Stokholme), penkių šalių atstovai Vaikų knygos konferencijoje, jaunojo rašytojo mentorystės konkursas ir daugelis kitų dalykų, prisidėjusių prie festivalio augimo. Tam, kad jos taptų kūnu, idėjome išties daug pastangų ir triūso.

Pats esi aplankęs vaikų literatūros festivalį užsienyje…

Gavęs Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje stipendiją nuvykau į bent jau man egzotišką šalį – vandenyno vidury plūduriuojančią Islandiją, kurios sostinėje Reikjavike kas dvejus metus rengiamas tarptautinis vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Myrin“. Šiemet vyko jau devintasis renginys. Jo formatas, beje, labai panašus į „Vaikų Kalėdų salos“ – mokykloms skirta diena, profesionalų konferencija ir visiems atviri susitikimai, kūrybinės dirbtuvės, pasirodymai. Islandija garsėja kaip rašytojų ir aistringų skaitytojų tauta. Čia per Kalėdas kiekvienas islandas dovanų gauna knygą. Tokia tradicija. Todėl ir „Myrin“ labai laukiamas. 

Kitąmet labai norėčiau apsilankyti kuriame nors iš šimtų literatūros festivalių, vykstančių Didžiojoje Britanijoje. Tenai tokių renginių tradicija irgi labai gili ir gaji. Turime, ko pasimokyti. 

„Vaikų Kalėdų salos“ simbolis – Rasos Jačiauskaitės nupieštas krabas cirkininkas

Aš „Vaikų Kalėdų salą“ dėl festivalio idėjos ir turinio laikau Vaikų knygų muge – alternatyva mūsų didžiausiam renginiui, skirtam knygoms. Ar galima tikėtis, kad su laiku festivalis keliaus į dar didesnes erdves? Kaip pats įsivaizduoji šį festivalį po 2–3 metų?

Tarpusavyje esame sutarę, kad mums svarbu ne kiekybė, bet kokybė. Vaikams, o jie ir yra pagrindiniai festivalio dalyviai, nebūtinai reikia didelių erdvių. Jiems smagu ten, kur jauku, šviesu, gal kažkiek paslaptinga, kur nebaisu pasimesti neaprėpiamoje minioje. Ten, kur jautiesi kaip namie. Dabartinė festivalio vieta – Vilniaus mokytojų namai – yra puiki erdvė, reprezentuojanti šią mūsų filosofiją. 

Tačiau taip pat norėtumėme, kad festivalis taptų svarbiu Baltijos regiono renginiu, skirtu vaikų ir paauglių literatūrai, kad čia burtųsi kūrėjai, leidėjai ir kiti šios srities profesionalai ne tik iš Lietuvos. Šio tikslo link žengėme pirmus žingsnius. Mums svarbu garsiai kalbėti apie kokybišką vaikams ir paaugliams skirtą kultūrą, apie jos vartojimo įpročių ugdymą. Norime, kad auganti asmenybė suvoktų, kokį svarbų vaidmenį kultūra vaidina jo gyvenime. O viskas prasideda nuo knygų.

Ačiū už pokalbį!