INGA MITUNEVIČIŪTĖ: „Šiais metais komisija bandė atrasti aukso vidurį tarp knygų, kurios nustebino savo novatoriškumu ir originalumu“

Kalbino Tomas Dirgėla

Ingos MITUNEVIČIŪTĖS pristatyti nereikia. Jeigu kada įvyktų puikiausios žmogaus ir meškiuko komandos rinkimai, juose paskutinę vietą užimtų būtent ji su saviškiu Pedingtonu. Inga tiesiog užleistų į priekį visus vaikus ir jų meškiukus, o paskutine vieta džiaugtųsi matydama šypsenas mažųjų veiduose.

Apie kelią į vaikų literatūros pasaulį bei Metų knygos rinkimų vaikų ir paauglių kategorijų komisijos darbo užkulisius – mūsų pokalbyje.

Inga, šiandien esi vienas žinomiausių veidų vaikų literatūros tyrimų lauke. Kada ir kaip susidomėjai vaikų knygomis kaip specialistė?

Ačiū, Tomai, už tokį įvardijimą. Pati apie save taip negalvoju, greičiau laikau save vaikų literatūros entuziaste. Esu žmogus, kuriam labai rūpi vaikai ir kad jie rastų kelią į knygų pasaulį, nes tai vienas gražiausių dalykų, kuris gali nutikti gyvenime. Man, pavyzdžiui, taip ir nutiko ir dėl to jaučiuosi laiminga. Bet čia slypi paradoksas: nors niekada „neišaugau“ iš vaikų knygų, tyrinėti jas profesionaliai pradėjau tik bebaigdama magistro studijas universitete, o galutinis nušvitimas įvyko tada, kai jas pabaigiau ir išgyvenau labai sudėtingą gyvenimo laikotarpį. Buvo ištikę įvairūs negalavimai, gyvenimiški rūpesčiai ir išbandymai, buvau nusivylusi savimi, studijomis, kurias baigiau, gyvenimu, meile ir viskuo, kuo galima nusivilti. ☺ Žodžiu, buvo gili psichologinė duobė. Ir štai gulėdama lovoje ir žiūrėdama į lubas uždaviau sau klausimą – ką galėčiau gyvenime nuveikti gražaus ir prasmingo? Ką aš galėčiau daryti net ir tuo atveju, jei man niekas nemokėtų atlyginimo? Ir atsakymas buvo vienas vienintelis – vaikai ir knygos. Nuo to laiko ryžtingai pasukau vaikų literatūros link ir, manau, einu teisinga kryptimi, atiduodu tam labai daug savo energijos.

Kaip, tavo nuomone, per tuos metus Lietuvoje keitėsi požiūris į vaikų literatūrą? O gal jis susijęs ir su požiūriu į vaiką apskritai?

Vaikų literatūros srityje aktyviai dirbu penktus metus, tad nežinau, ar jau galiu daryti drąsius apibendrinimus, tačiau dėl to, kad dėmesys vaikų literatūrai auga, esu visiškai tikra. Daugėja sąmoningų tėvų, atsakingai renkančių knygas savo vaikams, jas skaitančių, besidominčių specialistų rekomendacijomis. Daugėja tinklaraštininkų, savo dėmesį skiriančių būtent vaikų knygoms. Yra diskusijų grupių socialiniuose tinkluose, kur ne tik keičiamasi nuomonėmis, bet ir verda aršūs ginčai. Daugėja net vaikų knygoms ar autoriams skirtų apdovanojimų ir premijų. Visa tai labai gerai, mes kaip visuomenė po truputį sąmoningėjame ir pradedame suprasti, kad dėmesys vaikams ir vaikystei yra esminis sėkmingos ateities faktorius. Tai džiugina. Tačiau šis procesas turi ir kitą pusę – daugėja neprofesionalių nuomonių ir dažnai jos pateikiamos labai užtikrintai, atsiranda keistų autoritetų ir jų sekėjų, subjektyvios tiesos pateikiamos kaip absoliučios, o išsilavinimo ir atitinkamų žinių buvimas nelaikomas reikalingu kalbant apie vaikų literatūrą. Visi apie viską nusimano, nes čiagi vaikų literatūra. Todėl trūksta profesionalios vaikų literatūros refleksijos ir kritikos, išsilavinusių žmonių, galinčių būti autoritetais šioje srityje, kurie sudarytų atsvarą mėgėjiškoms nuomonėms. Jos turi teisę egzistuoti, juk gyvename demokratinėje visuomenėje, bet jos neturėtų būti dominuojančios vertinant vaikų literatūrą.

Prieš daugiau nei mėnesį startavo jau dvyliktoji Metų knygos rinkimų akcija. Kaip manai, ar per tiek metų ji neprarado aktualumo? Juk šiandien specialistų komentarų bei rekomendacijų galima rasti kad ir socialiniuose tinkluose, o susitikimai su rašytojais visoje šalyje vyksta kone kasdien.

Nemanau, kad prarado. Tai ne tas pats, kas paskaitinėti komentarus socialiniuose tinkluose ar kartą per metus susitikti su rašytoju. Tai jau tradicija tapęs kasmetinis procesas, suvienijantis nemažai literatūros pasaulio veikėjų – knygų kūrėjų, leidėjų, skaitytojų, tyrėjų, bibliotekininkų ir kt., turintis tam tikrus ritualus, tokius kaip sąrašų sudarymas, jų skaitymas, atrinkimas, specialistų diskusijos, nominančių paskelbimas, pristatymai per LRT, susitikimai su autoriais, nugalėtojų apdovanojimas ir t. t. Sakykim, tai tam tikri nacionalinės literatūros atlaidai. Ir jie neabejotinai turi būti, visas šis procesas turi vykti, jis gali būti pagrindas rimtesnei refleksijai ir kritikai, kuri yra būtina visaverčio literatūros proceso dalis.

    

Šiemet Metų knygos rinkimų vaikų ir paauglių kategorijose pirmą kartą buvai ne komisijos narė, o pirmininkė. Ar nepritrūkai drąsos prisiimti tokią atsakomybę? Kiek žinau, sulaukei ir nepasitenkinimo iš kai kurių autorių, kurių knygos nepateko į šių metų rinkimus.

Drąsos nepritrūkau, nemažai dalykų gyvenime darau todėl, kad reikia, nes kažkas turi tai padaryti. Šiais metais akcijos organizatoriai šią atsakomybę patikėjo man, nes mano žinias ir kompetenciją palaikė tinkamomis. Toks pasitikėjimas įpareigoja. Iš anksto žinojau – kad ir kokį sprendimą priims komisija, bus daug nepatenkintų. Visada taip būna. Žinojau, kad bus daug erzelio, bet nesitikėjau, kad tiek. Taip pat nesitikėjau, kad išgirsiu visiškai išgalvotų kaltinimų man kaip asmeniui, neturinčių nieko bendra su realia komisijos pirmininkės funkcija. Sužinojau apie save nebūtų dalykų. Neįsivaizduoju, iš kur žmonės to semiasi, bet akivaizdu, kad su vaizduote mūsuose viskas gerai. Būtų tik džiugu, kad ji gausiau lietųsi literatūros kūriniuose, o ne gandų ir šmeižtų pavidalu. Natūralu, kad nepatenkinti tie, kurių knygos nepakliuvo į rinkimus, galbūt ne visi sutinka su komisijos nuomone, na bet reikia turėti bent elementaraus orumo su tuo susitaikyti. Juk knygas rašo ne dėl to, kad patektų į rinkimus, ar ne?

Tiek skaitytojams, tiek ir vaikų knygų kūrėjams labai įdomu, kaip atrodo komisijos darbo virtuvė. Ar aptariamos visos iki vienos nuo rugsėjo iki rugsėjo pasirodžiusios knygos? O gal kiekvienas komisijos narys jau iš anksto turi savo favoritus?

Nežinau, kaip viskas vyksta suaugusiųjų knygų komisijoje, bet galiu drąsiai teigti, kad vaikų ir paauglių knygų kategorijų komisija skaito VISAS per metus (nuo rugsėjo 1 d. iki rugpjūčio 31 d.) išleistas knygas, jų būna apie 100. Net visiškai bevertes pavarto, taip susiformuoja bendras konteksto suvokimas, išryškėja tam tikros tendencijos. Tvarka kasmet gali skirtis, priklausomai nuo to, kas koordinuoja visą procesą, bet dažniausiai viskas vyksta taip: beskaitydami knygas, komisijos nariai jas vertina ir savo vertinimus rašo komisijos pirmininkui. Jei knyga surenka tris neigiamus įvertinimus – braukiama iš sąrašo. Sąrašai vis trumpėja, kol lieka tik atskiro svarstymo vertos knygos. Tada komisija renkasi ir diskutuoja, jas visas aptaria, po kaulelį išnarsto, išnagrinėja, sprendžia, ar susidarys penketukas, jį formuoja. Nemažai pastangų prireikia sprendžiant kuriai – vaikų ar paauglių – kategorijai knygą priskirti. Patikėkit manimi, tikrai būna nelengva! Kad ir nuspręsti, jog šiais metais penketukas nesusidarys. Iš anksto žinai, kad gausi už tai per galvą! O dėl favoritų – net jei kas nors jų ir turėjo, neišsidavė. Viskas buvo labai sąžininga. Pamenu, pasibaigus posėdžiui pasakiau, kad miegosiu ramiai, dėl nieko (neįvertinto ar pervertinto) širdies negrauš. Negraužia iki šiol.

    

Kaip, šių metų komisijos nuomone, turėtų atrodyti gera knyga vaikams ir geras kūrinys paaugliams? Kas buvo tas bendras komisijos vardiklis atrenkant knygas?

Metų knygos rinkimų akcijos didžiausia bėda, mano galva, kad ji neturi nuostatų. Niekur nėra įvardyta, kokiais kriterijais remiantis renkamos knygos, todėl visada kyla neaiškumų. Ir tai natūralu. Kita vertus, renkamos Metų knygos, o metų derlius būna skirtingas. Kokia nors vidutiniška knyga gali sublizgėti tais metais, kai su leidyba prasti reikalai, o kitais metais apystiprė knyga nepatekti, nes buvo daug stiprių konkurenčių. Komisija priversta kiekvienais metais pati sau apibrėžti kriterijus, tarpusavyje susitarti, kas svarbu, į ką kreips dėmesį. Taip pat reikia suprasti, kokios sudėtingos yra vaikų ir paauglių kategorijos – čia patenka ir paveikslėlių knygos patiems mažiausiems, ir storiausi romanai. Yra 0–2 metų vaikai, 3–6 metų vaikai, pradinukai, jaunesnieji ir vyresnieji paaugliai ir t. t. Penketukus bandoma formuoti taip, kad visos išvardytos grupės atrastų juose savo amžiui tinkamą pretendentę (jei tik yra vertingų knygų, kurių adresatas būtent ta amžiaus grupė). Tad natūralu, kad jei yra dvi labai panašaus pobūdžio ir adresato knygos, maža tikimybė, kad jos abi atsiras penketuke. Labai daug niuansų! Todėl labai sunku pasakyti geros knygos receptą. Šiais metais komisija bandė atrasti aukso vidurį tarp knygų, kurios nustebino savo novatoriškumu ir originalumu – naujomis meninėmis formomis, žanro kanonų sulaužymu, drąsia menine raiška, ir gana tradicinio žanro, bet puikiai išpildytų, pavyzdingai parašytų ir prasmingo turinio knygų. Taip pat reikia pabrėžti, kad didžiulį vaidmenį vaidina kūrinio kalba – jos turtingumas, vaizdingumas, taisyklingumas (knygoje negali būti palikta klaidų, kas labai dažnai pasitaiko ir sugadina šiaip jau neblogus kūrinius).

Praėjusiais metais buvo keletas knygų, dėl kurių komisija ilgai diskutavo, tačiau jas paliko už penketuko ribų. Ar šiemet tokių pasitaikė?

Žinoma. Galiu jas atskleisti, jei nuo to kam palengvės. Tai:

  • Monika Vaicenavičienė „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“
  • Eglė Ramoškaitė „Tarp gyvenimo ir vilties“
  • Darius Rekis „Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“
  • Daina Opolskaitė „Užraktas“
  • Neringa Vaitkutė „Neišduosiu tavęs“
  • Elena Launikonytė „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“

Šiųmetis vaikų penketukas labai įvairus – poezija, paveikslėlių knyga, komiksas, fantasy. Taip pat ir su paauglių trejetuku, kuriame yra ir nonsenso, ir fantasy žanro, ir realistinės prozos. Ar tokia įvairovė ką nors pasako apie šiandienę mūsų vaikų literatūros situaciją? Tikriausiai tokia įvairove turėtume džiaugtis?

Tai šių metų lietuvių vaikų literatūros perliukai, bet tam tikras išvadas daryti galima, o jau džiaugtis – be jokios abejonės. Dalis lietuvių kūrėjų knygų savo kokybe nė kiek nenusileidžia užsienio literatūrai, o susidomėjimas tokia knyga kaip „Sibiro haiku“ atskleidė dar ir tai, kad tema, kurią iki šiol laikėme reikšminga išskirtinai mums, yra įdomi ir likusiam pasauliui, svarbu atrasti būdą patraukliai, įdomiai ir nedramatizuojant apie tai kalbėti. Džiugu, kad pamažu skinasi kelią tokie žanrai kaip paveikslėlių knygos, komiksai, tikiu, kad Lietuvoje atsiras ir originalių bežodžių knygų, grafinių romanų, juk mūsų dailininkai – puikūs! Yra ir originalus lietuviškas fantasy – žanras, kuriam reikia nepaprastos išmonės. Taip pat džiaugiuosi bendra poligrafine knygų kokybe – vis daugiau išleidžiama gražių, ant gero popieriaus atspausdintų knygų, jų procentas didžiulis, palyginus su ne tokiais jau ir senais laikais. Tik norėtųsi palinkėti, kad į tą puikų poligrafinį apvalkalą būtų įdedamas toks pat puikus turinys.

Skaitytojai Metų knyga vaikams dar nė karto nebuvo išrinkę poezijos knygos. Kaip manai, kodėl? O gal su žanru tai neturi nieko bendro?

Tiesiogiai su vaikais dirbantys specialistai sako, kad šiuolaikiniai vaikai apskritai vis sunkiau priima eiliuotą tekstą. Ir tai labai keista, nes didelė dalis vaikystės pasaulio yra grįsta poezija. Dainelės, lopšinės, skaičiuotės, mįslės. Na, arba buvo. Poezija – tam tikro vidinio režimo, tylos ir ramybės reikalaujantis žanras. Skubančiame pasaulyje vis sunkiau sustoti ir įsiklausyti, pagauti eilėraščio magiją. Poezija nemėgsta skubėti. Ją sunku atpasakoti, kartais sunku ir paaiškinti, reikia pajausti. Gal tai vienas iš galimų paaiškinimų.

Kai kurių penketukuose esančių knygų tiražai skiriasi net keliasdešimt kartų, vieša paslaptis ir apie galimybę iš vieno kompiuterio atiduoti neribotą kiekį balsų… Ar, tavo manymu, Metų knygos rinkimų akcija dar turi kur tobulėti?

Negaliu komentuoti techninių dalykų, tai ne mano daržas. Kiek žinau, nesąžiningi balsavimai pastebimi ir šalinami iš sistemos. Žinoma, kad technologijos sensta, o joms atnaujinti reikalingi pinigai. Jei jų nėra, nieko čia nepadarysi. Daugiau nelabai ką galiu pasakyti.

Knygų tiražai gali padidinti knygos pasiekiamumą, bet vargu ar nulemia jos kokybę, meninę vertę ir skaitytojų vertinimą. Tiesioginės sąsajos tarp didelio tiražo ir knygai skirtų apdovanojimų nerodo ir Metų knygų rinkimų istorija. Tad padėties nedramatizuočiau.

Ko palinkėtum knygų vaikams – visiems, užaugusiems su knyga ir su ja tebeaugantiems?

Palinkėjimas paprastas – skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti! Nepatikėsit, bet tai gali pakeisti jūsų gyvenimą!

__________

Susipažinti su atrinktomis vaikų bei paauglių knygomis ir už jas balsuoti galite Metų knygos rinkimų interneto svetainėje.