DAINA OPOLSKAITĖ: „ESU GYVENIMO STEBĖTOJA“

Parengė Tomas Dirgėla

PRADŽIA. Rašyti ėmiausi dar vaikystėje, gal net kokioje penktoje klasėje. Jau buvau prisiskaičiusi nemažai geros literatūros ir tada pagalvojau: ir aš taip galėčiau, nėra čia jau taip sunku. Anokia čia kupeta, kaip kažkada pasakė Žemaitė, ir aš taip galiu. Noriai mano trumpus rašinėlius spausdino ir tuometinė „Žvaigždutė“, ir „Moksleivis“, net „Mūsų gamtos“ žurnalas. Pamatydavau ką nors įdomaus gamtoje ir parašydavau į tą rimtą mokslinį žurnalą. Išspausdindavo. Dar ir honorarą gaudavau – perlaidą paštu – pirmuosius uždirbtus keliasdešimt centų… Visai smagu buvo ir net nemąsčiau, kur tai veda ir nuves.

Rimti rašiniai ir kūrybiniai konkursai atsirado vėliau mokykloje, ypač baigiamosiose klasėse. Paskutinį postūmį kūrybai davė Jaunųjų filologų konkursas, tuo metu buvęs kone prestižinis jaunųjų kūrėjų konkursas visoje Lietuvoje. Kai buvau įvertinta III laipsnio diplomu už prozą, jau aiškiai suvokiau, kad noriu rašyti.

PAAUGLIAI. Pirmoji knyga „Drožlės“, pasirodžiusi dar 2000 metais, tikrai nebuvo paaugliams. Turiu prisipažinti, kad niekada nežadėjau rašyti šiai amžiaus kategorijai. Net neįsivaizdavau, kad galėčiau parašyti knygą paaugliui. Bet štai kartais nutinka tai, ko mes nesitikime, reiškia, net pats žmogus iki galo savęs nepažįsta. Dabar rašyti knygas jaunimui man ir įdomu, ir malonu. Vis dėlto širdyje trokštu sudėtingesnės literatūros, vaizduotė neria sudėtingesnius siužetus, todėl norėčiau grįžti prie suaugusiųjų literatūros.

O štai rašyti vaikams, atrodo, negalėčiau, gal per rimtai jau žvelgiu į gyvenimą, noriu būti savimi, tokia, kokia esu. Vaikiška pasaulėjauta juk reikalauja nuo viso to atsijungti, o tai padaryti man būtų sunku.

KŪRYBA. Rašyti įkvepia smulkmenos, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, nereikšmingos detalės. Esu gyvenimo stebėtoja, o kai gerai įsižiūri, gali matyti labai įdomių, net sukrečiančių, stebuklingų dalykų. Viena paauglė susitikimo metu paklausė, kada pradėsiu rašyti fantastiką. Atsakiau, kad niekada. Kad man daug įdomesnis pasaulis, kuriame gyvename. Juk mumyse pačiuose ir aplink mus slypi visos didžiosios tragedijos, paslaptys, patirtys ir kita. Realistinis žvilgsnis į aplinką ir žmones man yra ir tikresnis, ir brangesnis. Taigi tos mūzos, jeigu tokių yra, nuolat kutena mano mintis iš aplinkos, iš to, ką matau.

Rašymui pasirinkti laiko negaliu, neturiu tokios prabangos. Rašau, kada pripuolu – ir vakare, ir dieną, kai mintys, o kartais jau ištisi sakiniai, sprogsta iš vidaus – tada turiu juos užrašyti. O paskui viskas vyniojasi tarsi siūlas iš kamuolio – pilnėja, plečiasi, ryškėja charakteriai, atskiri personažai. Mėgstu trumpai pasižymėti atskiras užklydusias mintis, tam turiu daug tuščių lapelių. Vienas kitas staiga suskambėjęs sakinys kartais tampa visos istorijos pradžia. 

MOKYKLA. Ilgus metus maniau, kad kur jau kur, o mokykloje tai tikrai nesą jokio įkvėpimo. Pasirodo, tai, kuo gyveni, kam skiri daug dėmesio ir laiko, negali neįkvėpti. Mokykla į mano knygas atėjo natūraliai – kaip teisėta viešnia, nesvarbu, kviesta ar ne, ir įsitaisė savo vietoje, ten, kur jai patiko. Tie, kas skaitė mano knygas paaugliams, ne kartą sakė, kad būtent mokyklos epizodai yra labiausiai pavykę, o mokytojų personažai stačiai nuostabūs, labai tikroviški. Spėju, tai nutiko natūraliai, juk tame ir iš to gyvenu… Mokyklos kraujas teka manyje visa savo jėga ir gyvastimi. Rašant mokykliniam amžiui, mokykla negali neturėti įtakos knygai.

Nežinau ir nedrįstu spėlioti, kaip mokiniai vertina mokytoją rašytoją. Jiems tai svarbu ar ne? Gal netikėta, bet mes apie tai nesikalbame. Gal nesu „patogi“ mokytoja tokiems pašnekesiams, esu pakankamai uždaro būdo, man svarbu išsaugoti savo pačios pasaulį. Ir jie tai jaučia. Mūsų pamokos darbingos, dalykiškos, manyčiau, įdomios, ir to pakanka, kad gerbtume vieni kitus. Pagarba iš mokinio man kur kas svarbiau už asmeninį pripažinimą.

KNYGA. Knygos ir skaitymas yra mano gyvenimas. Tokį jį rinkausi nuo pat mažumės, sakyčiau, iš prigimimo. Vaikystėjė buvau godi skaitytoja. Knyga mane žavėjo absoliučiai viskuo – net savo formatu, iliustracijomis, net galimybe paimti į rankas. Suvokiau tai kaip stebuklą. Norėjau kasdien gyventi su knygomis, norėjau jų daug turėti. Dar norėjau perskaityti visas pasaulio knygas, po kurio laiko supratau, kad vis dėlto tai neįmanoma…

Šiandien tebejaučiu tokį pat knygų alkį. Jis niekur nedingo, virto natūraliai išsiugdytu jausmu – tokiu kaip valgis ir miegas. Nuolat ieškau geros literatūros, bet ko neskaitau. Daug knygų perku, kaupiu savo biblioteką. Man tai vertybė. Atskira lentyna joje – vaikams ir paaugliams. Ką galėčiau rekomenduoti? Štai tos, kurios man ir šiandien daro stipriausią įspūdį: Natalie Babbit „Amžinieji Takiai“, Caterine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“, Philippa Pearce „Tomo vidurnakčio parkas“, Hector Malot „Be šeimos“.

KELIONĖS. Iš tiesų esu sėslus žmogus. Nesu daug keliavusi, daug mačiusi pasaulio. Pažįstu bendraamžių ir jaunesnių, kurie jau skersai išilgai išbraidžioję visą Europą ir Aziją, todėl kartais jaučiuosi tikra provincialė. Mano didžioji svajonė buvo aplankyti Italiją – meno ir kultūros lopšį, šią vasarą pagaliau ši svajonė išsipildė. Vis dėlto, kad ir kokios didžios kelionės bebūtų, ateina supratimas, kad jos tėra būdas praplėsti akiratį, paįvairinti gyvenimo būdą, o tikrasis gyvenimas slypi kiekvieno iš mūsų esybėje, ir kelionė savyje ir su savimi yra daug tikresnė…

LAIMĖ. Hmmm… Turiu prisipažinti, kad ganėtinai retai užduodu sau šį klausimą. Kai dabar pagalvoju, laiminga jaučiuosi galėdama būti savimi, gyventi ir veikti, ką noriu. Laiminga esu, kai perskaitęs mano knygą vaikas ją pavadina savo gyvenimo knyga. Tada išgyvenu ne trumpą, o kažkokią ilgalaikę laimę…