AUŠRA KIUDULAITĖ: „Laimė yra, kai ne nelaimė“

Kalbino Mažvydas Karalius

Kaip viesulas į vaikų literatūros pasaulį įsiveržusi iliustruotoja Aušra Kiudulaitė jau pristatė dvi knygas. Trečia laukia jos studijoje – nebaigta ir tykanti, kol kūrėja atras laiko piešti. Nuo tada, kai autorės iliustruota ir Evelinos Daciūtės parašyta knyga „Laimė yra lapė“ tapo metų knyga vaikams, laikas jai tapo aukso vertės.

„Mano knygos idealas yra toks, kad užvertus knygą vaikas ir tėvai dar galėtų kartu padiskutuoti“, – kūrybos paslaptis vardija kūrėja, kurios iliustruota debiutinė knyga „Laimė yra lapė“ jau žengia ir tarptautiniu keliu. Ne ką prasčiau šalyje buvo sutikta ir antroji knyga – „Draugystė ant straublio galo“. Šiai knygai tekstą parašė Marius Marcinkevičius.

Kaip A. Kiudulaitė pradėjo kurti? Kas yra laimė, kurią skleidžia garsioji Lapė? Kuo ypatinga kūryba vaikams? Apie kūrybos pradžią, laimę ir įkvėpimą ir kalbamės su autore.

Ar kurdama iliustracijas knygoms grįžtate į savo vaikystę?

– Žinoma. Aš Vilniaus dailės akademijoje mokiausi tapybos, o tai yra visiška priešingybė iliustravimui. Tuomet didžiausias įžeidimas buvo, jei tavo kūrybą pavadindavo iliustravimu. Tai reiškė, kad tu tiesiog iliustruoji, o štai tapyba – gebėjimas viską papasakoti ne pažodžiui, o per kompoziciją ir t. t. Pradėjus iliustruoti knygas vaikams bene didžiausiu atradimu buvo suvokimas, kad numetus į šalį viską, ką per gyvenimą išmokau, perskaičiau ar sutikau, aš sugebėjau atmintyje atkrapštyti, kaip vaikystėje matydavau daiktus ir įvykius. Ir labai džiaugiuosi, kad tai pavyko, nes tai nutinka nelabai dažnai.

Taip pat stengiuosi kurti kitokias knygas – smagias. Aš auginu du vaikus – vienam aštuoniolika, kitam devyneri. Mačiau, kaip greitai vaikai užauga, tad su antruoju tą procesą norėjosi užtęsti. Ir aš, ir vyras labai daug jam skaitome, o tai darydamas supranti, ko vaikui reikia. Aš labai stengiuosi, kad mano kurta knyga patiktų ir suaugusiajam. Užtat mano knygos daugiasluoksnės ir aš labai džiaugiuosi, kad į jas pavyksta įdėti subtilių pokštų. Jei tėvai juos atranda, įtariu, jiems būna labai juokinga.

Kaip įvyko tas virsmas, kai iš gerbiamos tapytojos virtote „negerbiama“ iliustruotoja?

– Iš tikrųjų aš daugybę metų labai kentėjau ir visaip slapsčiausi – man nebuvo drąsu savo kūrybos darbus  pasirašinėti vardu ir pavarde. Turėjau daugybę pseudonimų, bet norėjosi grįžtamojo ryšio, tad visgi keldavau savo darbus į internetą, turėjau gerbėjų ratelį. Esu velniškai savikritiška, nesu perfekcionistė, bet man svarbu darbą atlikti taip, kad dėl jo pačiai nebūtų gėda. Vėliau, kai supratau, kad mano iliustracija yra kokybiška, atėjo laikas, kai ėmiau nejausti gėdos. Tikriausiai mano iliustracijos yra tokios „nepažodinės“. Tad tai, kad aš tokius mokslus esu baigusi, yra ir privalumas.

Ir tada į jūsų gyvenimą įžengė Lapė. Kokių reakcijų sulaukėte po šio kūrybinio virsmo?

– Iki šiol nesuprantu, kodėl sulaukiu to dėmesio. Atrodo, kad nieko dėl to nepadariau. Taip nutiko, kad Evelina Daciūtė tuo metu gyveno Kinijoje ir pamatė mano darbus internete. Ji iškart pastebėjo, kad darbai ne visai tipiškai lietuviški, šiek tiek kitokie, parašė man laišką ir taip pradėjome galvoti, kad reikia kartu kurti bendrą projektą. Nors man nepatinka tai vadinti projektu, nes atrodo, kad mes viską paskaičiavome iš anksto. Iš tiesų tai buvo daugiau intuicija. Ji parašė vieną tekstą ir pasiūlė man jį iliustruoti, tačiau „neužsikabinau“, antrasis irgi nelabai tiko. Tada parašė apie Lapę – šis tekstas pasirodė smagus.

Lapę kūriau labai ilgai, labai lėtai – tikriausiai, reikia išnešioti idėjas. Kartais pajuokauju – aš pagalvoju, kaip sugalvoti. Kartais atsiverčiu savo pirmąją iliustruotą knygą ir nesuprantu, kaip  priėmiau tokius sprendimus, kokiu keliu iki jų ėjau, iš kur kilo tokios asociacijos.

Taigi taip vieną dieną tapau iliustratore Aušra. Kai paleidau į gyvenimą Lapę, aš ja didžiavausi, tai buvo darbas, kuriuo aš tikėjau, bet nesitikėjau, kad ją taip priims skaitytojai – ir ne tik Lietuvoje. Man tai buvo didelis netikėtumas ir su tuo susigyventi reikėjo daug laiko – juk vieną dieną tavęs niekas nežino, o po pusmečio tampi toje sferoje atpažįstamu kūrėju.

Lengvai į gyvenimą paleidžiate kurtas iliustracijas ar priešingai – prisirišate prie jų?

– Prisirišu. Visai neseniai Undinė Radzevičiūtė sakė, kad jei nori sukurti naują knygą, turi tarytum nubraukti, ką darei prieš tai. Ir iš tikrųjų –   kai pirmoji knyga susilaukė tiek daug gerų įvertinimų, antroji tapo dideliu išbandymu. Ją kuriant reikėjo pabėgti nuo Lapės ir daugelio su ja susijusių dalykų. Tai sunku, nes turi pamiršti, ką darei prieš tai, ir atsiduoti naujai istorijai. Kartais nesinori paleisti kažkokio etapo, o kartais labai norisi, bet negali. Lapė iki šiol manęs nepaleidžia. O dabar man jau reikia paleisti dvi knygas, kad galėčiau kurti trečiąją.

Knygų vertėjai kaip ir iliustruotojai – antraplaniai veikėjai, kurių darbo mes, skaitytojai, dažnai neįvertiname. Koks tas vertėjų darbas ir ko nemato skaitytojai?

– Nenorėčiau sutikti. Lietuvoje nėra paveikslėlių knygų tradicijos. Žinoma, yra Linos Žutautės knyga „Kakė Makė“, kurioje   tekstas lygiavertis pasakojimui. Ant mūsų su Evelina knygos viršelio aš norėjau pasirašyti kiek kukliau nei ji, bet Evelina sako – juk tai mūsų bendras darbas ir mūsų kaip bendraautorių pavardės  turi būti vienodai ryškios. Bet iš tiesų man dėl to nei šilta, nei šalta – svarbiausia, kad knygą gerai priima. Aš dėmesio gaunu pakankamai. O iliustratoriaus darbas yra linksmas. Tai tikrai nėra sunkus darbas.

Kalbama, kad vaikai – reikliausi skaitytojai, kuriems nėra lengva įtikti. Kiek tiesios šiuose žodžiuose? Kas jus įkvepia kurti?

– Taip, tai yra tiesa. Bet jeigu nepataikei, kur norėjai, jie tai pasakys – nebūsi pasimetęs, žinosi labai aiškiai. Mano abiejų iliustruotų knygų iliustracijos tokios nesaldžios, ir daugybė tėvų iš pat pradžių tą Lapę sunkiai priėmė, o vaikai iškart suprato, apie ką čia.

Įkvėpimas gali daug kur ištikti. Man patinka susitikti su vaikais. Jie kaip ir suaugusieji – su vienais sutampa biolaukai ir gali bendrauti, su kitais – ne. Tik tarp suaugusiųjų yra kažkokios mandagumo formos, o su vaikais labai paprasta – jei tu jiems nepatikai arba jei jie mato, kad man nepatiko, greitai tai pastebi. Aš nesakau, kad tai yra blogai, bet jie nežaidžia tokių žaidimų.

Kai pasirodė mano pirmoji knyga, aš neturėjau jokios patirties.  Kai leidykla darydavo knygos pristatymus, aš specialiai eidavau į juos, kad galėčiau paklausyti ir pažiūrėti, kaip vaikai viską priima, ar man pavyko tartum užčiuopti tas vietas, kurios galėtų sukelti jiems juoką.

Kaip atrodo jūsų diena?

– Aš dar esu ir mama, tad mano diena ilga. Turiu mažą studiją, kurioje dirbu kiekvieną dieną, vaikštau kaip į darbą – nuo 8 val. iki bet kada. Šiuo metu, aišku, mažai dirbu, nes turiu daug susitikimų su skaitytojais. Ir to man niekas nebuvo sakęs – aš galvojau, kad tik rašytojus kviečia į susitikimus su skaitytojais. Bet šiuo metu esu pasinėrusi į tuos susitikimus. Ypač kai knyga „Laimė yra lapė“ laimėjo Metų knygos rinkimus.

Tad tokios mano dienos. Negaliu pasakyti, kad dabar kiekvieną dieną būnu studijoje, bet stengiuosi bent kažkiek prisėsti ir pagalvoti apie kitą knygą. Iš tikrųjų knygas kuriu ilgai, apie metus, nors mane daug kas ramina, kad tai normalu. Tad mano trečia knyga šiuo metu yra užstrigusi.

Jūsų kurta Lapė jau atrado laimę, o kas jums pačiai yra laimė?

  Susitikimuose su skaitytojais mes su Evelina irgi klausinėjame, kas jiems yra laimė. Pavyzdžiui, Evelina sako, kad jai laimė yra rašyti knygas, o aš sakau, kad piešti knygas. Tai tarytum mūsų  proklamacija.

O kas man yra laimė? Kartą mano viena bičiulė man padovanojo sidabrinį papuošalą, o ant jo buvo išgraviruotas užrašas: „Laimė yra kai ne nelaimė.“ Knyga apie Lapę man buvo svarbi, nes ji pasirodė po didelės netekties mano gyvenime. Kai yra nelaimė, labai nori tikėti, kad vėl bus laimė. Tad man laimė tada, kai ne nelaimė.

O ko tuomet reikia iliustracijai, kad ji skleistų laimę?

– Nereikia eiti paviršiumi. Mano knygos idealas yra toks, kad užvertus knygą vaikas ir tėvai dar galėtų kartu padiskutuoti. Aišku, jei jau tėvai skaito vaikams – stebuklas. Iš tikrųjų su vaikais gali kalbėti apie ką nori, ypač kai jauti, kad vaikui kažkokia tema yra aktuali. Galbūt tinkama knyga gali išprovokuoti diskusiją apie netektį, laimę, draugystę.

Jau esate ta iliustruotoja Aušra, kokia norėtumėte būti, ar dar siekiate to?

– Tikslų neturiu – siekti ar kažko nesiekti. Man atrodo, kad didžiausias mano pasiekimas yra tas, kad aš pirmą kartą gyvenime darau tai, kas man labai patinka, ir jaučiuosi labai gerai, o kaip bus ateityje – nežinau. Nežinau, ko galėčiau norėti daugiau, išskyrus tai, kad turiu sveikus vaikus, šeimą ir darau tai, ką noriu.

Tie visi gauti apdovanojimai yra smagu, bet ir prie jų pripranti, tik pačioje pradžioje tai svarbu. Paleidi knygą į platesnį pasaulį ir pripranti, kad tave gerai vertina. O vėliau su savimi deriesi, kad neatsipalaiduotum.

Nebijote vieną dieną paslysti ar suklupti kuriant?

– Bijau, visą laiką eini ir galvoji, kur ta riba bus. Bet jei bus, tai bus.

Klausant jūsų negalima nepasakyti, kad tai savotiška sėkmės istorija. Kokia jūsų sėkmės paslaptis? Ko iš jūsų gali pasimokyti tie, kurie, kaip ir jūs anksčiau, paslapčia kuria, bet nedrįsta prisistatyti?

– Pirmas patarimas – būti drąsiems. Man dažnai sako – tu kaip kometa iš giedro dangaus. Bet mano antram vaikui devyneri, o mano kaip iliustratorės kelias prasidėjoi būtent tada, kai  jis gimė. Antras patarimas –  kuo greičiau turėti vaikų!

Mano užsispyrimas yra toks milžiniškas, kad aš, galima sakyti, septynerius metus dirbau nepasirašydama tikruoju vardu. Tačiau už vieno žmogaus sėkmės slypi daugybė kitų faktorių. Mano pagrindinis – šeimos palaikymas, be kurio aš tikrai niekur nebūčiau nuvažiavusi. Be to, man labai padėjo Lietuvos kultūros institutas, kuris paskelbė, kad į kartą metuose Bolonijoje vykstančią pasaulinę vaikų literatūros mugę nusiveš vieną pradedantį kūrėją. Aš dalyvavau konkurse, mane atrinko, aš ten nuvykau ir man tarytum visiškai atsivėrė akys. Pasidarė aišku – nereikia žiūrėti, kad kažkam tiktum ar patiktum, reikia galvoti apie save. O tada atėjo Lapė ir aš jau žinojau, kad galima būti drąsiai.

Ar nesuklysiu sakydamas, kad Lapė, kurią vis minite, yra literatūrinė Aušra?

– Man Evelina sako, kad esu panaši į Lapę. Atrodo, pirmajame duotame interviu pasakiau, kad aš esu vėlyvo žydėjimo žmogus, o Evelina pridūrė: vėlyvo, bet labai galingo. Man sukako keturiasdešimt, tai jau solidu, bet kai pasikalbu su bičiuliais iliustruotojais ne iš Lietuvos, tai jie sako – visai ne. Aš galvoju, kad ta Lapė iš manęs dvidešimtmetės būtų išėjusi gerokai paprastesnė.

Turite kūrybinių svajonių?

– Turiu, bet neturiu tam laiko. Labai norėčiau sukurti trečią knygą, šįkart ji būtų autorinė. Tai dar vienas septynmylis žingsnis į priekį. Kartu tai ir tipiškas pavyzdys, kad žmonės, kurie kuria paveikslėlių knygas, anksčiau ar vėliau patys sukuria istoriją. Reikia tik atsisėsti ir piešti, bet laikas yra aukso vertės.

Ačiū už pokalbį.