SVEIKI ATVYKĘ Į KLAMPYNES!

Neringa Mikalauskienė

Tiesą pasakius, apie tai, kad Neringos Vaitkutės knygos pateks į Metų knygos penketukus, pasvajodavau seniai. O apie tai, kad Neringa kada nors išleis knygą, ‒ dar seniau, kai istorijų fragmentus ji rašydavo tik biologijos studijų konspektų paraštėse. „Ai, iš nuobodumo! ‒ sakydavo mums fantastikos mėgėjų klube „Dorado“ visai tos savo kūrybos nesureikšmindama. ‒ Jei ką, tai mane labiau domina sliekai“ (apie juos tuomet rašė baigiamąjį darbą). Ir štai Neringa, po turbūt gero dešimtmečio, pagaliau tvirtai įžengė į vaikų literatūrą ‒ pradėjusi nuo trilogijos Vaivorykščių arkos, Titnago plunksna (ši į Metų knygos vaikų literatūros penketuką pateko 2014-aisiais) ir Šnabždesiai bedugnėje, jau yra išleidusi aštuonias. Apysaka-pasaka Klampynių kronikos pateko į 2018 m. Metų knygų penketuką vaikams.

Taigi ‒ sveiki atvykę į Klampynes!

Džiugu, kad autorei pavyko paprastai ir aiškiai struktūruoti pasakojimą. Tiesa, schema tradicinė: iš pradžių pristatoma veiksmo vieta ‒ Mažųjų Klampynių miestelis, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs, o nukeliauja tik tie, kurie „randa reikiamą posūkį“ (p. 5), tada ‒ pati pasakotoja: „Mano vardas Agata, aš vyriausia. Brolis Aringas jaunesnis vos penkiomis minutėmis, esame visiškai nepanašūs vieninteliai Mažųjų Klampynių dvyniai“ (p. 6). Dar yra jaunesnė sesutė Smiltė. Tėtis ir mama. Senelė. Kaimynai. Bendraamžiai draugai. Tačiau apie veikėjus ir jų charakterius ‒ vėliau.

Dar vienas dalykas, padedantis struktūruoti pasakojimą, ‒ paskiros istorijos išdėstomos pagal mėnesius (dėl to ir „kronikos“): pradedant nuo balandžio, baigiant sausiu. Kiekvieną mėnesį Agatos gyvenime įvyksta kas nors ypatinga. Kilo klausimas ‒ o kodėl nėra vasario ir kovo? Yra tiesiog „Epilogas“, kuriame užsimenama, kad vasaris ‒ nuobodžiausias metų mėnuo, kai „niekada nieko nenutinka, įsivyrauja tyla, ramybė ir nuobodulys“ (p. 230). Tiesa, toliau ‒ tarsi pažadas tęsiniui: „Be nuotykių ištvėrėme savaitę“ (p. 230). Vis dėlto įtariu, kad autorę spaudė leidyklos nustatyti terminai atiduoti rankraštį ir ji tiesiog „užraukė“ veikėjos pasakojimus su mintimi pratęsti nuotykius kitoje knygoje.

Realaus ir pasakinio pasaulio sandūra Klampynių kronikose labai natūrali. Perimta iš sakmėms būdingos „sava“ / „svetima“ skirties, kai mitinės būtybės gyvena lyg ir atokiau nuo žmonių, bet čia pat ir bet kada gali pasirodyti. Kaip, pavyzdžiui, Žibuoklių dauboje susibūrę renkantys savą karalių gyvatės ir žalčiai, iš kurių visiškai negabus mokslams Agatos bendraklasis Germantas pasiima karaliaus vainiką ir staiga pradeda gerai mokytis ‒ „jei gautum gyvačių karaliaus vainiką, iškart taptum visažinis“ (p. 35), arba į naujakurių sandėliuką įsimetęs aitvaras, ar vaikų iš miško parsivestas laumvaikis… Mitinės būtybės ir Vaitkutės pasakojimuose elgiasi taip, kaip senosiose sakmėse, jų savybės nepakinta: aitvaras viską vagia ir tempia į savo buveinę, laumė ne tik apdovanoja už pasirūpinimą jos vaiku, bet ir nubaudžia: „O kad išsivedėt vaikelį manęs neatsiklausę, te jūsų motina triskart tiek jūsų nematys, kiek aš savojo Lukošiuko nemačiau“ (p. 161). Tačiau, jei padavimuose ir sakmėse informacija apie mitines būtybes ir jų pasireiškimo aplinkybes būna minimali, knygoje autorė mėgsta pasakojimą vaizdingai išplėtoti. Pavyzdžiui, galima pasigėrėti romantišku epizodu apie žaltvyksles: 

„Šianakt per mūsų miestelį vėlei trauks žaltvykslių piemuo, varydamas priešais save netvarias blausiai mirguliuojančias pelkių liepsneles, o į kiekvienus namus smelksis graudus iš elnio kaulo ištekintos fleitos čiulbesys.

Rudenį žaltvykslės iškeliauja iš pelkių ir kemsynų, o ankstyvą pavasarį sugrįžta atgal.

Vasarą naktimis dažnai matydavome jas pro savo miegamųjų langus, lakiojančias tai įen, tai ten, švytinčias upelio užlietoje žemumoje“ (p. 167).

Knygos autorė Neringa Vaitkutė (leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.)

Labiau nuo susidūrimų su mitinėmis būtybėmis skiriasi pasakojimas „Gegužė. Baltojo namo pamėklė“, kuriame Agatai tenka pasirūpinti vieno Mažųjų Klampynių gyventojo Simono dukterimis, kai šis išvyksta kelioms dienoms. Mergaitės keistos, niekad neišeina į kiemą, nes… gali lengvai sudužti. Jos ‒ iš porceliano. Pasirodo, Simono prosenelis gamindavo porcelianines lėles, o per karus ir suirutes netekęs šeimos, nutarė įamžinti ją padirbdamas lėles: žmoną ir dukteris suspėjo, tik savęs ‒ ne. Ir štai atgijusios lėlės iki šiol gyvena keistą, savitą gyvenimą. Tiesa, sužinojus porcelianinių lėlių istoriją, man sukirbėjo mintis, kad autorė gal ir ne visai sąmoningai iš atminties gelmių ištraukė ir Klampynių kronikose panaudojo vieną fantastikos klasiko Ray᾽aus Bradbury᾽io Marso kronikų pasakojimų, kur labai panašiai, tik Marse, vienas iš veikėjų šeimai žuvus sukuria labai į žmoną ir dukteris panašias lėles-robotus, kad nejaustų vienatvės. Nieko nuostabaus, jei šis epizodas Vaitkutei būtų įstrigęs ‒ ji juk fantastė iki kaulų smegenų.

O dabar grįžkime prie pagrindinių veikėjų. Kaip jau minėjau, yra pasakotoja Agata, jos brolis dvynys Aringas ir jų jaunesnioji sesutė Smiltė. Tai jie ir jų draugai patiria įvairiausių keistų nuotykių. Veikėjų charakteriai, išskyrus nebent pasakotojos, nėra labai išplėtoti. Čia svarbiau ne asmenybės, bet vaidmenys ‒ sumanynų bendraautoriaus dvynio brolio, jaunesniosios, nuolatos sekiojančios paskui ir dažnai įkyrinčios, bet vis tiek mylimos sesers: „Sutariame gerai, riejamės ir pešamės tik kokius tris, daugiausia keturis kartus per dieną, o paskui taikomės, kad vėl galėtume susipešti“ (p. 7). Taip pat ‒ supratingų tėvų, išmintingos, daug žinančios apie mitines būtybes ir apie tai, kaip su jomis sugyventi, senelės. Šalia tokių suaugusiųjų vaikams augti saugu, kad ir į kokius nuotykius jie įsiveltų. Manau, darnios šeimos vaizdavimas Vaitkutės knygoje labai svarbus, tai kuria jaukią atmosferą, suteikia pasakojimams šilumos. 

Išskirčiau ir kitą ypač svarbią ‒ vaikų draugystės ‒ liniją. Kai į Mažąsias Klampynes atsikrausto nauja šeima, Agata susidraugauja su viena iš jų dukterų ‒ bendraamže Daniele: 

„Mudvi ištisas dienas leidome kartu ir visada rasdavom apie ką pasikalbėti ir ką nuveikti. Abiejų tėvai taip apsiprato su mūsų draugyste, kad per pietus ant stalo padėdavo vieną papildomą lėkštę, o jei prisidirbdavom, atsiimdavom abi ir nuo vienų, ir nuo kitų.

Dar niekada nebuvau tokia laiminga…“ (p. 84).

Vaitkutė mergaičių draugystę aprašo labai natūraliai ‒ džiaugsmą jai prasidėjus, palengva augantį pasitikėjimą, kai Danielė dalijasi su Agata savo išgyvenimais dėl tėvų nesutarimų, Agatos nuoširdų norą Danielei padėti, sukirbėjusias abejones, ar iš tiesų draugė sąžininga (taip, taip, ten aitvaro darbeliai, bet kol kas Agata to nežino…), galiausiai ‒ liūdesį ir ilgesį, kai draugės šeima vėl išsikrausto gyventi kitur. Tai ‒ visa jausmų paletė, neabejotinai padėsianti ir skaitytojui vaikui, jei teks atsidurti panašioje situacijoje. Būtina paminėti ir pasakojimo „Birželis. Danielė Laputė“ jungtį su paskutiniuoju knygos pasakojimu „Sausis. Paskendęs namas“, kai Agata, gelbėdama į užkeikto namo pinkles per neatsargumą pakliuvusią jaunylę seserį, paaukoja namui Danielės dovanotą apyrankę: „Paimk ją vietoj bronzinio elnio, kurį netyčia išsinešė mano sesuo. Aš nieko neėmiau iš tavęs, bet atiduodu tai, kas man brangu lyg visas pasaulis“ (p. 226). Tai pamoka ir skaitytojui ‒ dėl to, kad išgelbėtum artimą žmogų, daiktą gali paaukoti, net jei jis ir simbolizuoja draugystę ‒ vis tiek tai tik daiktas, o prisiminimus galima saugoti širdyje. Puiki tiek to paskutiniojo pasakojimo, tiek visos knygos atomazga. Tad nelieka abejonių, jog Klampynių kronikos vertai pakliuvo į Metų knygų penketuką vaikams. 

Apibendrinant ‒ Klampynių kronikose puikiai dera nuotykinis siužetas, į kurį natūraliai įpinama mitologinių elementų (tai galbūt paskatins skaitytoją vėliau pasidomėti lietuvių sakmėmis, jei iki šiol nėra jų atradęs skaitydamas, pavyzdžiui, kurį nors iš Norberto Vėliaus parengtų Sužeisto vėjo leidimų), ir darnios šeimos, draugiškų, savo miesteliu besirūpinančių kaimynų pavyzdys. O kur dar vaizdingas pasakojimo stilius! Nors kartkartėmis justi, kad autorė „užsiplepa“ ‒ nukrypsta į neesminių epizodų pasakojimą, tačiau priskirkime šią ypatybę pasakotojai Agatai. Vaikams tai tikrai neužklius.    

 __________

Už šią ir kitas Metų knygos rinkimuose dalyvaujančias knygas vaikams galite balsuoti akcijos svetainėje.