PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – TIK MAŽIEMS VAIKAMS?

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Štai jau daugiau nei šešerius metus rašau apie vaikų knygas. Tiesą sakant, maniau, kad augant mano vaikams, išaugsiu vaikiškas knygas ir aš. Taip nenutiko. Lieku ir toliau vaikiškų knygų pasaulyje ir šįkart noriu pasidalinti mintimis apie bene mažiausiems (nors nebūtinai) skirtas knygas, vadinamas paveikslėlių knygomis. Tiesą sakant, ilgą laiką gana miglotai įsivaizdavau, kas yra paveikslėlių knygos (juk beveik visose vaikams skirtose knygose yra paveiksliukai), bet štai literatūrologai turi gana griežtus apibūdinimus, kas yra ir kas nėra paveikslėlių knyga. Paprasčiausia galbūt būtų paveikslėlių knygas skirstyti į dvi grupes: patiems mažiausiems skirtas knygutes-žaislus-edukaciją (nuo gimimo iki 3-4 m. – kramtomas, spaudžiamas, su langeliais ir pan.) ir amžiaus ribų neturinčias paveikslų istorijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia iliustracijos, o ne tekstas. Tiesa, jis taip pat pageidautinas, nes padeda nuo kad ir kelių negausių žodžių žvilgsnį nukreipti į iliustraciją ir šitaip pratęsti istoriją patiems, įsivaizduoti, aptarti, kurti. Būtent pastarosios knygos savo menine reikšme vertingiausios. Nes gali padėti tėvams ir vaikams kalbėtis jautriausiomis, subtiliausiomis arba kaip tik – linksmiausiomis ir netikėčiausiomis temomis. Vien šių knygų vartymas jau gali būti savotiška terapija – nuraminanti, pralinksminanti, įkvepianti, sukelianti ilgesį ar viltį.

Šį kartą noriu pristatyti keletą naujų paveikslėlių knygų – tiek patiems mažiausiems, tiek ūgtelėjusiems smalsučiams. Jos nori būti skaitomos ir vartomos jūsų akių bei rankų džiaugsmui.

Violeta Palčinskaitė. Visi ką nors turi. –Vilnius: Alma littera, 2018. 16 p.

Eiliuotas tekstas labai svarbus patiems mažiausiems – klausydamiesi „dainuojančios“ eiliuotos kalbos, vaikai intuityviai pažįsta kalbą, jos ritmiką ir vidinę struktūrą, todėl labai svarbu eilėraščius pradėti skaityti nuo gimimo. Eiliuotos būna ir pasakaitės, lopšinės, skaičiuotės, dainelės, todėl mažiausieji jas taip ir mėgsta. Violetos Palčinsaitės eilėraščiai pasižymi labai paprasta, tačiau taiklia ir įsimenančia ritmika, turtinga kalba. Jos eilėraščiai įstringa, skaitydamas tarsi matai tai, apie ką rašoma. Be to, svarbi dar ir šios knygelės tema – mažiesiems ypatingai patinka gyvūnėliai, įdomu žinoti, kur ir kaip jie gyvena, kad visai kaip žmonės turi savo namus, kuriuose taip pat jauku ir malonu. Apie tai ir ši knyga. Kieta kartoninė knygelė jaukiomis iliustracijomis, tikiu, bus išbandyta ir mažų aštrių dantukų.

Kosmosas: žvilgtelk vidun (vertė V. Kalvis). – Vilnius: Nieko rimto, 2018. 14 p.

Anksčiau ar vėliau vaikams kyla klausimų – o kas yra ten danguj, kodėl naktį jis toks juodas, ar už žvaigždžių kažkas yra? O galbūt patys norit papasakoti vaikams apie kosmosą ir astronautus paprastai ir žaismingai? Ši knygelė su langeliais kaip tik tam ir skirta – ji prasideda nuo akyčių pakėlimo į dangų ir baigiasi kosminio laivo nusileidimu Marse. 

Langelių vartymas padaro knygelę interaktyvią ir ne tokią statišką. Pakeli langelį ir vaizdas joje pasikeičia – raketa pakyla, astronautas „įlenda“ į kostiumą, o kur dar visokie iškirtimai, kurie suteikia judančio vaizdo iliuziją. Taip skaitymas-vartymas tampa mažu žaidimu. Manau, kad pirmoji pažintis su knygomis turi vykti pamažu ir skirtingomis kryptimis – nuo vartymo, langelių atidarymo, aptarimo pamažu pereinant prie skaitymo savarankiškai.

Iš kur atsiranda vaikai? (Vertė Ž. Andriūnienė) – Vilnius: Alma littera, 2018. 14 p.

Knygelės tema dar ir šiandien neretai tėvams kelia daug abejonių ir kažkokį keistą nepatogumo jausmą. Kada jau „normalu“ vaikui pasakyti, kad jį ne gandras atnešė? Tikiu, kad šiuolaikiniai tėveliai ieško būdų ir bando nuo mažumės apie tai kalbėti su savo stebuklėliais. Vienas šaunių būdų gali būti ir ši knyga su langeliais. Vartydamas langelius, vaikutis mokysis suprasti, kad visokie mažyliai atsiranda labai skirtingai – paukščiukai išsirita iš kiaušinių, drugeliai – iš kiaušinėlių, o štai kūdikėlis auga mamos pilvelyje. Kada jis gims? Ko mažyliams reikia? Kaip auga vaikai? Tai tik keletas temų, kurios paliečiamos. Langelių vartymas vaikučiui padės suprasti, kaip vyksta pokyčiai augant. Na, o paskui jau tik Jūsų kūrybingumo ir jautrumo reikalas, kaip ir kiek šį pokalbį tęsti.

B. Davies. Nojus ir banginis (vertė E. Ferdmanaitė). – Vilnius: Naminuko leidykla, 2017. 26 p.

Ši knyga – tai toji paveikslų istorija, kuri skirta bet kokio amžiau žmonėms. Įžangoje kalbėdama apie paveikslų istorijas, nepaminėjau, kad šios knygos dažnai būna labai skirtingo formato – didelės, kvadratinės, pailgos, spalvotos ir erdvios, tarsi ant sienos pakabinti paveikslai jos prašyte prašosi mūsų akių. Žodžiai skirti tik pradėti istoriją, į ją švelniai ir neprimygtinai palydėti. Didžiausius jausmus ir giliausias mintis čia sukelia piešiniai. Ir gerai, kai juose atsiranda daug erdvės pamąstymui ar net kelios skirtingos temos – jos neaprašytos, bet vartydamas jas jauti. 

Ši istorija apie mažą berniuką Nojų ir mažą į krantą išmestą banginuką. Bet ne tik. Ji ir apie draugystę, ir apie vienatvę, ir apie išsiskyrimo sunkumą bei ilgesį. Apie tai, kad ne visada būdami kartu viską pastebime. 

__________

P.S. Mano palinkėjimas – nebijokit skaityti ir vartyti vaikiškų knygų. Ir vieni, ir su savo vaikais.Net ir su kaimynų ar draugų vaikais. Geros vaikiškos knygos padeda nusimesti tą sunkią, dažnai mūsų pačių užsikrautą, rimtumo, suaugėliškumo ir „niekoirtaipnespėju“ naštą. Tai prasmingas ir puikus būdas pabūti (su savo) vaiku.