PASITEŠKINIMAI SU DR. JONU

Inga Mitunevičiūtė

Monikos Vaicenavičienės „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“

Mąstant apie šią knygą į galvą braunasi frazė „Made in Lithuania“ (liet. „Pagaminta Lietuvoje“). Ir ji zsimbolizuoja kokybę. žJi – kaip gera lininė suknelė, puikiausias varškės sūris su medumi, pilno grūdo juoda duona, kaip neapdirbto gintaro karoliai ar rankų darbo raštuotos kumštinės pirštinės. Tikra ir sava. Ir jokiu būdu nebanali. „Per balas link aušros“ irgit dvelkia kokybe, joje yra kažkas giliai lietuviška ir tai ne tik pasirinkta tema. Tačiau taip patu ji i nt atstovauja paskutiniu metu visame pasaulyje labai populiariai paveikslėlių knygų s, paprastai ir vaizdžiai pasakojančių vaikams apie žymius  pasaulio kultūros žmonesss, kategorijai. Vis dėlto šios knygos tikrai nepavadinsi kieno nors kopija, ji – originali ir savita.

Visų pirma, tai pasakojimas apie lietuvių tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių. Ši figūra, įsirėžusi į atmintį kaip gana rimta ir rūstiu,  pasakojime įgyja daug švelnesnių, patrauklesnių ir įdomesnių bruožų. Knygoje labai gerai sudėlioti tam tikri J. Basanavičiaus gyvenimo akcentai, pasakojimas koncentruotas, neperkrautas ir labai skaidrus. Tekstas nugludintas, nušlifuotas lyg deimantas – čia nėra jokių nereikalingų žodžių. Paprasta ir gražu. Galima pateikti kad ir tokį pavyzdį: „Suvalkiečiai garsėja kaip geri ūkininkai. O ūkininkai daug ožkų laiko. Kai palyja, ožkos braido po balas. Todėl ir vienas iš Suvalkijos kaimų vadinasi Ožkabaliai. Per balas braido ne tik ožkos, žmonės taip pat. Dažniausiai – basi. O kai kurie net ne brenda – šokinėja. Nes kai šokinėji, labai smagiai taškosi. Tuos, kurie basi, ima ir pavadina Basanavičiais.“ Tuoj pat paaiškinta, kad „Basanavičiai – turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikščioti“, bet per balas šokinėjančio baso Basanavičiaus vaizdas jau ilgam įstringa atminty ir priverčia šyptelti sau į ūsą.

Ir kaip puiku, kad didysis tautos patriarchas, visu savo rimtumu ir rūstybe žvelgiąs iš vadovėlių, banknotų  (jų jaunoji karta nebeatsimins, bet gal pamatys  istorijos vadovėlyje) ir paminklų, istorijoje, skirtoje vaikams, vaizduojamas ek kaip smalsus berniukas, Marijampolėje pabėgęs iš gimnazijos pasižiūrėti liūtų, žiemos vakarais besiklausęs pasakų ir istorijų, o vasaromis jodinėjęs su draugais po laukus ir kalnelius.

Šios knygos iliustracijos – unikalios, tarsi vaiko ranka pieštos. Gražiai derinamos pieštuko, akvarelės ir koliažo technikos. Pasirinktos švelnios, šiek tiek prislopintos spalvos, daug pilkos. Ir regis, kad šioje knygoje – visa Lietuva, su savo sodria žalia, su rudens pilka ir arimų ruda, su saulėje nutvykstančiu balų mėliu.

Labai sveikinu šią autorę ir leidyklą „Tikra knyga“ ir linkiu, kad atsirastų dar ne viena tokia knyga – apie knygnešius, menininkus, valstybės veikėjus, sportininkus, apie moteris ir vyrus, kurie verčia mus didžiuotis tuo, kad lietuviais esame mes gimę.

Knygos autorė Monika Vaicenavičienė:

Šią knygą sumanėme kartu su sese Agne Ulyte. Agnė, kaip ir Basanavičius – gydytoja, taip pat kurį laiką studijavo Prahoje – ten pat, kur Basanavičius sutiko savo būsimą žmoną ir parengė pirmą laikraščio „Aušra“ numerį. Agnė skaitė Basanavičiaus prisiminimus „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ ir vis man ką iš jų papasakodavo. O aš vis norėjau sukurti paveikslėlių knygą apie kokį įdomų žmogų, kilusį iš to paties balų, laukų ir svajonių apie tolius krašto, kaip ir mes – Lietuvos. Taip kartą ir sakom – papasakokim apie Joną Basanavičių! Daug vaikų ir ne vaikų juk matę jo nespalvotus barzdotus portretus vadovėliuose, ant troleibusų šonų ar dar kur, gal ir jiems, kaip ir mums, bus įdomu susipažinti su šiuo veikliu ir rūpestingu žmogumi – mokslininku, keliautoju, pasakininku, tyrinėtoju. Sudėliojom Basanavičiaus gyvenimo įvykių giją, parašiau tekstą, nupiešiau iliustracijas – ir štai knyga.