IR TAIP IKI BEGALYBĖS…

Eglė Baliutavičiūtė

John Green „Vėžliai iki begalybės“

Turbūt nerastum nė vieno, kuris bent kiek domisi šių dienų paauglių literatūra ir nebūtų girdėjęs Johno Greeno vardo. Jei ir primiršo, tereikia pasakyti: „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ –  ir bus aišku. Šio amerikiečio knygos verčiamos į daugelį kalbų, ekranizuojamos Holivude, gerbėjai gaudo kiekvieną jo žodį, ištartą ar parašytą socialiniuose rašytojo kanaluose, kuriuose jis labai aktyvus, nevengia atvirauti ir mielai bendrauja su savo auditorija. O naujausią jo knygą, kurią čia mėginsiu jums kiek pralukštenti, išgyrė net Billas Gatesas. 

J. Greenas rašo naujojo realizmo romanus vyresniems paaugliams. Iš viso yra parašęs septynis – penkis iš jų galime skaityti lietuviškai. Romanuose kūrėjas derina sudėtingas problemas su mielais juokeliais, pirmosios meilės potyriais, brendimo temomis ir tapatybės paieškomis. Ir visa tai išgyvena keistokai mieli, geekiški personažais. Nedidelė išimtis ir „Vėžliai iki begalybės“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Virbickienė. 

„Vėžlių iki begalybės“ centre – šešiolikmetė Aza, turinti nerimo sutrikimų. Konkrečiau liga neįvardyta, tačiau knygos autorius savo ir savo brolio garsiame Youtube kanale „Vlogbrothers“ yra minėjęs, kad Azos personažas kenčia nuo kompulsinio obsesinio sutrikimo. Jį, beje, turi ir pats autorius. Įtaigiai romane vaizduojama merginos liga, merginai ji pasireiškia kaip neracionalios, persekiojančios, nelogiškos mintys. Mintys, kurios užeina bet kada ir Aza jų niekaip negali atsikratyti, kurios užklumpa net intymiausią akimirką (pirmą kartą bučiuojantis). Ne veltui kūrinio epigrafu pasirinkta Šopenhaurerio citata: „Žmogus gali rinktis, ką daryti, bet negali rinktis, ko norėti“. Aza dažnai nesijaučia esanti savo minčių ir gyvenimo šeimininkė.

Aza labai bijo numirti. Ne nuo bet ko – dėl infekcijos, ypač sukeltos Clostridium difficile. Racionaliai ji suvokia, kad tai labai retas dalykas, tačiau negali nebijoti – negali sustoti vis iš naujo skaityti apie C. diff, o bet kokį kūnišką pojūtį (pvz., gurgiantį pilvą) įsivaizduoti kaip vieną iš infekcijos simptomų.  

Persekiojančios mintys ne tik trukdo bendrauti su aplinkiniais, izoliuoja ją, kankina, bet ir verčia žalotis – ji nuolat krapšto savo pirštą iki žaizdos susidarymo. Krapšto, ir krapšto, ir krapšto, klijuoja vis naują pleistrą, tikrina ar į pirštą neįsimetė infekcija, pila į žaizdą dezinfekcinį skystį: „Kadangi ilgai vaikštai į kognityvinę elgesio terapiją, sakai sau: Aš nesu mano mintys, nors giliai širdyje nė nesupranti, kas iš tiesų esi. Tuomet sakai sau: reikia spustelėti mažytį x ženkliuką tos minties kamputyje ir ją išjungti. Ir ji minutei išsijungia, tu vėl namie, sėdi ant sofos šalia mamos, bet smegenys taria: Pala, pala, o kas, jei į pirštą įsimetė infekcija? Gal tiesiog patikrink? Ta valgykla tikrai nėra pati švariausia vieta žaizdai atverti. O paskui juk dar braidei upėje“ (p. 53). Atrodytų mažulytė žaizdelė ant piršto pagalvėlės ne taip ir baisu, bet Azos situacija progresuoja ir savęs žalojimas įgauna ekstremalesnes formas.

Tikriausiai kyla klausimas, ar Azos liga nepagydoma ar bent nesuvaldoma? Ji lankosi pas psichoterapeutę, bet taip pat turi vartoti ir vaistus. Tačiau mergina to nuosekliai daryti nesugeba: „Visų pirma, man buvo sunku patikėti, kad išgėrus baltą apvalią tabletę kas nors pasikeis, antra, gėriau vaistus ne taip dažnai, kaip turėčiau. Kartais paprasčiausiai pamiršdavau, bet jaučiau ir sunkiai įvardijamą baimę: gerti tabletes vien tam, kad taptum savimi, – nesąmonė“ (p. 74–75). Man ši mintis pasirodė itin svarbi ir taikli – juk daugybė žmonių, turinčių psichinių problemų ar ligų, elgiasi ir jaučiasi būtent taip. Galiausiai tai ir itin svarbus filosofinis klausimas, ypač besiformuojančiam paaugliui: kas aš? Ar aš su tabletėmis esu aš? Ar liga mano dalis? Kas aš be to? Deja, į triušio urvą paskui šiuos klausimus pernelyg nesileidžiama. Gaila, nes jei knyga būtų vien apie Azą, be galybės šalutinių problemų ir linijų, kūrinys galėtų būti prasmingesnis ir esmingesnis nei pretenzingas popsas apie meilę ir draugystę, ar striuka detektyvinė linija, kurios užpildo bent pusę knygos puslapių. 

Jei dėl ko iš tiesų verta skaityti šią knygą – pirmiausia Azos, jos santykio su savo liga ir realistiško ligos vaizdavimo, apskritai lietuvių kalba turime daug knygų jaunimui apie psichinius sutrikimus bei ligas. „Vėžliuose iki begalybės“ nesistengiama situacijos piešti nei pernelyg juodai, nei pernelyg lengvai, popkultūroje nereto psichinės situacijos ar ligos romantizavimo čia irgi nelabai surasi. Galiausiai ir pabaiga nėra nei pernelyg optimistiška, nei pernelyg viltinga. Greičiau realistiška. Pabaigoje trumpai ir aptakiai žvilgtelima, kaip toliau klostysis Azos gyvenimas, kad liga visada bus jos dalis, kad ji patirs ir nuopolių, ir pakilimų, bet ji gyvens ir turės savo gyvenimą. O tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu (pasakoja pati Aza), tik dar sustiprina šią liniją. 

Tai tiek tų pagyrų knygai, o dabar eikime prie niūresnės dalies…

Jei skaitei vieną ar dvi Greeno knygas, deja, skaitei jas visas. Taip, skiriasi veikėjų vardai, siužetas, bet išlieka svarbiausi kiekvienos jo knygos ingredientai: paslaptingas vaikinas, šnekantis aukštomis ir nenatūraliomis frazėmis, dar paslaptingesnė kenčianti mergina, o jos paslaptingumas žadina vaikino susidomėjimą ir geismą („Popieriniai miestai“, „Aliaskos beieškant“), jie visi daugiau ar mažiau yra geekai – pakvaišę dėl kokio nors dalyko, sunkiai pritampantys tarp bendraamžių, intelektualūs ir keisti paaugliai, kuriuos domina didelės ir sudėtingos temos. Tiesa, ši knyga kiek tamsesnė už ankstesnes, mažiau joje lengvo humoro, juokelių, bet iš esmės nėra išimtis.

John Green (Marina Waters nuotr.)

Deja, antraeilių personažų charakterių kūrimas nėra stiprioji J. Greeno pusė – susitelkęs į vieną ar du pagrindinius, kitus jis palieka vienaplanius, šabloniškus, stokojančius gyvybės ir individualumo. Tokie šioje istorijoje yra tiek pirmoji Azos meilė ir dingusio milijardieriaus sūnus Deivisas, jos geriausia draugė Deizė bei bendramokslis Maikelas. Pasitelkus Deizę, mėginta parodyti, kaip sunku būti šalia kitokio žmogaus – su kokiais iššūkiais, problemomis, emocijomis susiduriama. Deja, Deizė lieka pasakotojos ir pagrindinės veikėjos šešėlyje – juk Aza diktuoja pasakojimą, ir ji taip stipriai susikoncentravusi į save, kad ne tik nelabai pažįsta savo „geriausią draugę“, bet ir neleidžia jai tapti visaverte pasakojimo dalyve. Tokio psichologinio subtilumo, gilesnių įžvalgų, ką, pavyzdžiui, matome Palacio „Stebukle“ – kai vyresnioji sesuo kalba apie savo santykį su sindromą turinčiu broliu, čia nerasime. Todėl ir galiausiai įvykstantis jų konfliktas – pernelyg stereotipiškas, nestebinantis ir į platesnį pokalbį šia tema neįnešantis nieko naujo, o jų susitaikymas pernelyg paprastas – po avarijos, kurioje Aza sužeidžiama, Deizė kaip mat viską atleidžia: „Noriu tau pasakyti, kad taip, tu siurbi energiją, ir taip, būti tavo drauge nėra lengva, bet kartu esi nuostabiausias žmogus mano gyvenime“ (p. 236). Atrodo, lyg Deizė neturėtų teisės į sudėtingesnius išgyvenimus, nepasitenkinimą, ilgalaikę nuoskaudą. 

Apskritai autorius užkabina daug rimtų temų: geriausios Azos draugės Deizės sunki finansinė padėtis, milžiniškus pinigus kainuojantis universitetinis išsilavinimas, itin atšiaurus Deiviso ir jo dingusio tėvo santykis, Deiviso santykis su jaunesniuoju broliu, besiilginčiu tėvo, paauglio skausmas netekus mylimo tėvo ar mamos. Vienos jų sprendžiamos išsamiau – be abejo, tai Azos problemos ir išgyvenimai (be ligos, dar ir tėvo netektis), – kitos problemos tik užkabinamos ir paliekamos lyg būtų mažareikšmės smulkmenos, nors yra sunkiasvorės ir įdomios, kai kurie probleminiai epizodai kelia daug etinių klausimų: štai šešiolikmetės merginos paperkamos nebesikapstyti dingusio Deiviso tėčio dingimo byloje nemažomis sumomis, o jų tėvai tuo džiaugiasi; merginos suranda lavoną ir nesikreipia į policiją, o ką daryti su greičiausiai tėvo lavonu patiki pačiam Deivisui. Ir šie poelgiai romane parodomi be jokios atomazgos, išvadų… Nepopuliaru, bet tokiose vietose norėtųsi pabaksnoti autoriui dėl jo moralinės atsakomybės už savo tekstą.

Taigi tokie tie „Vėžliai iki begalybės“ – viena vertus, labai įdomu ir prasminga, kita vertus, ir vėl tas pats, vien vėžliai iki begalybės. Vienodi, neįkvepiantys, gluminantys. Sekant rašytojų kūrybinį kelią visada labiausiai domina gebėjimas keistis, eksperimentuoti. Gerus pinigus nešančią sėkmės formulę Greenas jau atrado ir, deja, nepanašu, kad jį domintų kiti keliai.