ALGIUKAS IR JO DVASELĖS

Inga Mitunevičiūtė

Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“

„Sibiro haiku“ – tokiu keistu pavadinimu yra pirmoji knyga, kuriąm paėmiau į rankas šiais metais. „Sibiro kas?“ – tuoj šmėkštelėjo galvoj. Kuo čia dėtas haiku? Kodėl toks keistas derinys? Iki šios akimirkos  g knygą esu perskaičiusi  jau keturis kartus. Ir kiekvieną kartą skaitydama išgyvenau pasigėrėjimo jausmą. Žaviuosi  knygos kūrėjų – rašytojos Jurgos Vilės ir dailininkės Linos Itagaki – drąsa imtis tokio sumanymo. Šioje knygoje viskas – nuo pasirinktos temos iki turinio pateikimo formos – yra rizikinga. Bet pradėkime nuo pradžių.

Rašyti apie Sibiro tremtį yra sunku. Tai tautos stigma, kuri vargu ar kada išnykss. Puikiai pamenu vienos žymios literatūrologės žodžius, kad rašyti apie Sibirą šiais laikais yra meninė savižudybė. Vaikams rašyti apie Sibirą dar sunkiau. Kaip patraukliai perteikti patirtį, kurios pats neišgyvenai, tik girdėjai apie tai pasakojant kitus?  Tad rezultatas dažniausiai būna kiek dirbtinokas. Tačiau „Sibiro haiku“ pagrindinio veikėjo trylikamečio Algiuko lūpomis, t. y. pirmuoju asmeniu, pasakojama istorija – organiška, nestokojanti sveiko humoro, neperkrauta ir nesudramatizuota. Tremtis ir visi jos sunkumai suvokiami kaip duotybė – juk nėra kito pasirinkimo. Taip tremtį suvokė vaikai (tai patvirtina ir tremtinių pasakojimai). Per visą tamsumą ir istorinio fakto baisybę justiii kaži koks graudus gerumas, kaži kokia šviesi viltis, kad, nepaisant bado, paniekinimo, patyčių ir mirčių, yra gerų žmonių, kurie sunkią akimirką padeda. Ir jų pagalba reiškia tik viena – kad gyvenimas tęsiasi.

Pasirinktas žanras, arba, tiksliau sakant, jų samplaika – komiksai, laiškai, poetiniai intarpai, tiesiog tekstinis pasakojimas su iliustracijomis – būtų grėsęs pavirsti balta mišraine, jei knygos dailininkė Lina Itagaki nebūtų puikiai susitvarkiusi su medžiaga. Knyga išėjo labai vientisa ir organiška, neperkrauta. Dailininkės stilius labai originalus ir atpažįstamas, puikiai perteiktos veikėjų emocijos, įdomūs spalvų ir tekstūrų pasirinkimai. O svarbiausia, manau, yra tai, kad iliustracijos suteikia tekstui daugiasluoksniškumoo, vvsisavitų spalvų.

Ši knyga leidžia skaitytojui kai kuriuos dalykus atrasti pačiam. Štai, pavyzdžiui, visur Algiuką lydinčios dvaselės k – mirę jam artimi žmonės ir mylimas žąsinas Martynas. Puslapis po puslapio tokių  blankių figūrųi pamažu vis daugėja, ir vis geriau supranti, kokias baisybes teko patirtii Algiukui, jo šeimai ir visai lietuvių tautai. Kiek tūkstančių tokių dvaselių sklando virš Sibiro platybių?.. Bet tekstas, kaip minėjau, to nedramatizuoja, istorijos tragizmas perteikiamas netiesiogiai, švelniai, ir, mano galva, tai didžiulis šios knygos privalumas.

Dar vienas pagirtinas dalykas – nėra happy endo. Juk kokia gali būti laiminga pabaiga, kai tiek brangių žmonių negrįžo?.. Tad nors Algiukas grįžta, jo sesuo Dalia ir kiti našlaičių traukinio vaikai ir jų mamos juk lieka. O Algiuko mamos laukia dar nemenki išbandymai.

Siūlyčiau šią knygą turėti kiekvienai šeimai, kuri neabejingai savo istorijai, tautos atminčiai ir likimui, tai puikus akstinas ir priemonė pradėti kalbėtis apie tai su vaikaiss.

O kuo čia dėtas haiku nepasakiau ir nepasakysiu – išsiaiškinkit patys.

 

Teksto autorė Jurga Vilė:

Tai mano tėčio Algio istorija. Dar visai pyplys jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Nuo mažumės man ir mano broliams tėtis pasakodavo, kaip sunkiai tremtyje gyveno, kaip džiaugdavosi ir sušalusią bulvę radęs. Jei valgydami kvailiodavom, jis mus sudrausdavo. Mokė branginti tai, ką turim, džiaugtis akimirka čia ir dabar. Vėliau jau aš pati ėmiau pasakoti apie Sibirą savo vaikams. Ir apie tą pačią sušalusią bulvę… Sibiro tema – puiki proga palyginti mūsų kasdienybę su tremties patirtimi, suvokti, kiek daug turime ir kaip dažnai norime dar daugiau. 

 

Iliustracijų autorė Lina Itagaki:

Iliustracijų stilių, tikriausiai,  nulėmė darbo priemonė – pieštukas (kai piešiu nenutrinamoomis priemonėmis, išeina visai kitaip). Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, bet mano piešimo stilius po truputį kito ir skaidrėjo, todėl knygos pradžia ir pabaiga šiek tiek skiriasi. Iš pradžių  Algiukas dar nėra tikras, kaip atrodys, bet vėliau s dėl savo išvaizdos nebeabejoja. Taip pat ir kiti veikėjai.

Iš karto buvau nusprendusi, kad pagrindiniai veikėjai bus stilizuoti, nes juos reikės piešti daug kartų, taigi taip bus lengviau išlaikyti panašumą. O štai epizodiškai pasirodantys veikėjai yra daug realistiškesni. O pats realistiškiausias yra Stalinas, kuris iš tikrųjų tėra skulptūra ir jo išvaizda labai kontrastuoja su ant jo ūsų besisupančių vaikų išvaizda. Tokio efekto   siekiau sąmoningai ir, rodos, pavyko. (Šypsosi.)

Perskaičiusi scenarijų supratau, kad laukia didžiulis darbas. Todėl nusprendžiau  negalvoti apie kalną, kurį reikės perkopti, o judėti mažais žingsneliais į priekį – po skyrių. Sunkiausia buvo įsivaizduoti, kaip ten Sibire viskas atrodė. Nuotraukų iš tremties nėra labai daug, ne visada pavykdavo rasti reikiamų vaizdų. Dažniausiai susirasdavau  turinčių po kokį reikalingą man elementą ir iš gabaliukų sudėliodavau vaizdą. O kartais fantazuodavau.

Pradėjusi piešti iš karto supratau, kad visą tekstą geriausia bus rašyti ranka, nes ši knyga –  ne tik  komiksas ar  tiesiog iliustruota knyga. Viskas joje persipina.  Vietomis tekstas lyg vijoklis apsivynioja iliustracijas, tarytum pralenda tarp piešinių, o kompiuteriu tai padaryti būtų sudėtinga.