SELEMONAS PALTANAVIČIUS

 

Kūrybai mane įkvepia… Dažniausiai gamta ir geri žmonės. Taip pat – kūryba. Nes tas „grynasis“ įkvėpimas mėgsta dirbančius (taigi – kuriančius) žmones.

Man patinka rašyti vaikams, nes… Kažkada, būdamas vaiku, aš pažadėjau sau tą daryti, kad vaikai pažintų visus vabalus ir paukščius. O dar man patinka rašyti vaikams, nes tą daryti labai nelengva. Oi, kaip nelengva…

Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus, yra… Nuvilsiu – nėra tokio laiko. Dirbu tada, kai turiu laiko. Tik naktimis nerašau, nes to būtų jau per daug.

Jeigu šiandien nerašyčiau, tai… Gal iš medžio drožčiau visokius žvėriukus. O gal dirbčiau žemę ir ganyčiau savo avelių pulką, gal laikyčiau pulką triušių, ančių, žąsų ir būtinai – balandžius. Nes jie gražiausi.

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo… Ne viena profesoriaus Tado Ivanausko knyga, taip pat knygos, išverstos iš svetimų kalbų, bet tik tos, kurios apie gamtą. Man to labai reikėjo…

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra… Būsiu nekuklus – aš mielai susėsčiau išgerti arbatos su leopardu Leonardu. Tai aš jį sugalvojau, o jis mane paliko ir pradingo. Man jo labai trūksta…

Jo paklausčiau… Daug ko jo paklausčiau. Tik žinau: tikrai niekam neišduočiau jo paslapčių. Nes Leonardas nusipelnė ramybės. Tebūna jam tai grąžinta skola už žmonių padarytas skriaudas.

Knygos yra gerai, nes… Jos gi mus visko išmoko. O kas jų nespėja skaityti, gali rašyti ir viską, ką yra atradęs ar sukūręs, palikti kitiems.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… Aš svajojau turėti daug gyvūnų… Mylėti juos, apie juos rašyti, pasakoti.

O dabar svajoju apie… Apie laiką, kurio man labai trūksta. Jei jo turėčiau daug, galėčiau daugiau parašyti, daugiau nufotografuoti, papasakoti. Tik ar tai įmanoma?

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net… Na, jų buvo, tik nieko pikto nesu padaręs. Už jas jau atsiėmiau, todėl dabar nepasakosiu…

Kai man būna vos vos liūdna, aš… Stengiuosi sau „išsikviesti“ kokį nors mielą vaizdą ar prisiminimą. Kartais pavyksta, kartais – ne.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… Tada susigūžiu, nes gyvenimas išmokė – geri dalykai amžinai nebūna. Jei per daug linksma, tikėkis ir prastesnių dalykų…

Visiems mažiems ir dideliems linkiu, kad… Kad jie niekada labai neužaugtų. Nes labai užaugę žmonės yra neįdomūs, liūdni. Na, apie juos rašyti knygų nemoku.