KRISTINA GUDONYTĖ

Kūrybai mane labiausiai įkvepia… kokia nors įkyriai krebždanti mintis, kuri po truputį tiek išbujoja, kad neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Tada neapsikentusi teškiu ją ant popieriaus, kad paliktų mane ramybėje. Iš karto palengvėja. Deja, neilgam – netrukus pradeda krebždėti kita mintis.

Man patinka rašyti paaugliams, nes… jie yra pati įdomiausia, nuoširdžiausia visuomenės dalis, neleidžianti pamiršti, kad vienas iš jų ir manyje kažkur tūno.

Laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus ir net per viršų, yra… visa para, įskaitant ir sapnus.

Jeigu šiandien nerašyčiau, tai… bandyčiau išmokti visas pasaulio kalbas ir daug keliaučiau – juk tiek dar šalių neaplankiau. O jų  sąrašas ilgas.

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo… Daniel Defoe „Robinzonas Kruzas“.

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra… Merė Popins iš Pamelos Trevers knygos. Galėtų atsivesti ir Džeinę su Maiklu – ar gaila, juk tos arbatos užteks visiems.

Jos paklausčiau… kaip sukonstruotas jos skraidantis lietsargis, klaikiai tokio noriu! Manau, kad dabar, kai gatvėse baisūs automobilių kamščiai, šiai transporto priemonei priklauso ateitis.

Knygos yra gerai, nes… leidžia pamiršti, kad skaitydama pati nerašau.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… nors kartą normaliai išsimiegoti ir niekur neskubėti.

O dabar svajoju apie… tą paaaatį…

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokia išdaigą, kad net… gavau į skudurus. Būdama penkerių, per palėpę užsikoriau ant mūsų namo stogo ir pabandžiau ten šokti baletą – man atrodė, kad girdžiu muziką ir skrendu. Mamai tai žiauriai nepatiko…

Kai man būna vos vos liūdna, aš… liūdžiu ir kartais žliumbiu arba skaitau, kad užsimirščiau ir kiek pralinksmėčiau.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… dainuoju juodaodžių Afrikos vergų liaudies dainas ir kitaip kvailioju, o tų kvailiojimo būdų yra milijonai. Dar kalbuosi su savimi, juk linksmintis dviese daug smagiau, argi ne?

Visiems mažiems ir dideliems linkiu… svajonių išsipildymo. Todėl nepamirškite svajoti.