IRENA ALEKSAITĖ

Vlado Braziūno nuotr.

Vaikų literatūros vertimams mane įkvepia… tas pats, kas ir suaugusiųjų literatūros vertimams. Literatūrą skirstau ne į vaikų ir suaugusiųjų, filosofinę ir pramoginę, komišką ir tragišką, o į gerą ir prastą.

Man patinka versti knygas vaikams, nes… vertimas – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų knygų – yra kūrybinis darbas, o tokį darbą dirbti vienas malonumas Ir kuo geresnė literatūra, tuo smagiau versti, tuo geresnis būna vertimas. Nes darbo – bet kokio darbo, kad ir grėbliakočio drožimo – rezultatas būna geras tik tuomet, kai dirbant blizga akys ir norisi kuo greičiau pamatyti rezultatą.

Paros laikas ir vieta, kai vertimai einasi kaip per sviestą, yra… bet kada ir bet kur, kai galvos netemdo rimtos problemos ir galiu susikaupti. Šiaip geriausiai man darbas einasi nuo pietų iki vakaro prie savo darbo stalo, bet metams bėgant išmokau susikaupti ten ir tada, kai atsiranda galimybė.

Jeigu šiandien nebūčiau vertėja, tai… Nežinau. Neįsivaizduoju, kaip būtų pakrypęs mano gyvenimas, jei nebūčiau užkliuvusi už vertimų, pargriuvusi, susimušusi kelį ir jį beglostant nebūčiau turėjusi laiko pačiupinėti vertimus ir jų imtis.

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo… Tokios nėra, visos mėgstamos. Vaikystėje perskaičiau dvi vaikų bibliotekas, knygas rinkdavausi tas, kurios tądien man nusišypsojo. Iš pradžių skaičiau pasakas ir šiaip visokias vaikiškas knygas, paskui nuotykių knygas, fantastiką, žinoma, ir meilės romanus – E. Brontės „Džeinę Eir“, N. Giuntekino „Čiauškutę“ ir pan. Sulaukusi kokių dvidešimt trejų nusprendžiau patikrinti, kurios šiandien man dar būtų įdomios. Laiko ir brandos išbandymą išlaikė tik viena – R. Bredberio „Marso kronikos“.

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra… Robinzonas Kruzas, nors stebiuosi, kodėl knyga apie jį laikoma vaikų literatūra. Tai tikrų tikriausias gamybinis romanas, juk pasakojama, kaip Robinzonas saloje kūrėsi, ieškojo maisto, klydo, mokėsi iš savo klaidų, o kai jau visiškai įsikūrė ir ėmė gyventi patogiai, atplaukė laivas, kuriuo po nedidelio mūšio Robinzonas grįžo pas žmones. Rašytojas daugiau nebūtų turėjęs ką rašyti, tad teko Robinzoną pargabenti į žemyną. Ir man labiau patiktų ne pasikviesti jį, o tos arbatos išgerti su juo negyvenamoje saloje. Panaši yra Žiulio Verno „Paslaptingoji sala“, tik ten autorius savo personažams gerokai palengvino gyvenimą, nes tarp jų buvo gamtininkas, išmanantis apie augalus ir gyvūnus, jūreivis, mokantis pastatyti laivą ir buriuoti, inžinierius, gerai išmanantis viską, žurnalistas, šiek tiek išmanantis net tai, ko nežino inžinierius. Kartais pagalvoju, kad vertėjas yra kaip tas Ž. Verno žurnalistas – šiek tiek išmano apie viską, juk tam, kad teisingai išverstum, pirma reikia pačiam viską suprasti. Pasaulyje yra daugybė dalykų, kurių neišmanai, pavyzdžiui, spynos sandaros ir jos sudėtinių dalių. Tada eini į „Moki-veži“ ar „Senukus“, susirandi tokią spyną, apie kokią rašoma knygoje, ir įdėmiai ištyrinėji instrukciją.

Jo paklausčiau… Nieko neklausčiau, paprašyčiau surengti ekskursiją po salą ir parodyti tas vietas, apie kurias skaičiau knygoje – kur išsikėlė į salą, pirmąjį savo būstą, gyvulių aptvarą ir kitas.

Knygos yra gerai, nes… Visi žino, kad knygas skaityti yra gerai, bet kiekvieno paaiškinimas, matyt, vis kitoks. Aš skaitydama panyru į kitą pasaulį – jis kuriasi mano galvoje ir širdyje. Tas pasaulis nelabai apčiuopiamas, bet labai tikras. Todėl nemėgstu žiūrėti ekranizacijų – ekrane pasaulį sukūrė kitas žmogus, režisierius, ir dažniausiai tasai pasaulis visiškai kitoks nei manasis: personažai ne tokie, kaip aš įsivaizdavau, jų poelgių motyvai dažnai persukti ar ne tokie, kaip supratau aš. Dėl tos pačios priežasties man kur kas labiau patinka skaityti pjeses nei žiūrėti spektaklius: aš sukuriu savo spektaklį, sukuriu vyksmą ir  kiekvieną personažą – jo išvaizdą, būdą, pomėgius ir stilių. Tie mano pasauliai daug tobulesni, nes nerealizuoti.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… Norėjau būti karalaitė – tokia, kaip pasakų knygos „Užburtoji  karalystė“ iliustracijose.

O dabar svajoju apie… O dabar norėčiau pasivaikščioti po Mėnulį. Svajonė niekaip neįgyvendinama, bet gyvenime tiek mano trenktų norų jau išsipildė, kad nelabai nustebčiau, jei išsipildytų ir šis. Vienintelis dalykas, galintis sutrukdyti įgyvendinti svajonę – laikas. Veikiausiai nesulauksiu meto, kai kelionės į Mėnulį taps kasdienis dalykas, kaip dabar, pavyzdžiui, į kokią nors Veneciją.

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net… Kartą sutemus pasiūliau vaikams pažaisti gaudynių ant statomo namo pastolių. Buvo baisiai smagu, ypač lakstyti ir šokinėti trečiame aukšte. Per patį linksmumo įkarštį pro šalį ėjęs vyriškis nusprendė, kad tai pavojinga, ir liepė mums nulipti. Greitai išsiaiškinęs, kas tokį žaidimą sugalvojo, parvedė mane namo ir išdėjo viską, ką manąs apie tėvus, neprižiūrinčius savo vaikų ir statančius į pavojų svetimų vaikų gyvybes. Apskritai išdaigų esu iškrėtusi begalę, bet šią įsiminiau, nes gavau į kailį. Tai mane išmokė ne būti atsargesnei, o neįkliūti.

Kai man būna vos vos liūdna, aš… liūdžiu. Liūdžiu ir liūdžiu, kol išliūdžiu visą liūdesį, o tada grįžta linksmumas.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… linksminuosi, kol išlinksminu visą linksmumą. Juk viskam ateina ir galas, ir kraštas, dieną keičia naktis, vasarą – žiema, darbą – poilsis, smagumą – nusivylimas, ligą – sveikata ir t. t. Būtų siaubinga, jei tas galas neateitų: kaip imi liūdėti, taip ir liūdi iki savo amžiaus galo, ne ką geriau ir užėjus linksmumui linksmintis iki amžiaus galo, juk tai be galo nuobodu.

Visiems mažiems ir dideliems linkiu, kad… Visko, daug ir tučtuojau.