IGNĖ ZARAMBAITĖ

 

Kūrybai mane įkvepia… Dvi skirtingos ponios. Pietietė išdykėlė Mūza – idėja, iššūkis, smalsumas, nuotykis. Ir šiaurietiško charakterio Disciplina – laikas, terminas, planas, tikslas. Abi mane aplanko per žmonės, kuriuos pažįstu, ir įvykius, kuriuos patiriu. Tada įkvėpiu, iškvėpiu ir kuriu.

Man patinka rašyti vaikams, nes… Patinka vaikai ir patinka rašyti. Vaikams visai patinka, ką parašau. Tai ir rašau jiems, vaikams.

Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus, yra… Vėlus vakaras ir naktis, kai aplink tylu. Tada sėdžiu ant fotelio su sąsiuviniu ant kelių ir dėlioju tekstą mažu raštu. Nes iš didelio rašto galima išeiti iš krašto. O mano kūryba tiesiog lėtai srovena puslapiu – tiese ir vingiais, gelme ir sekluma. Bet išsitenka. Pakanka, kad pamary, kur gyvenu, per kraštus išsilieja upės…

Jeigu šiandien nerašyčiau, tai… Pasakočiau istorijas kitomis formomis – ką nors karpydama, lipdydama, klijuodama, siūdama. Tą ir dabar darau, kai nerašau.

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo… Nevaikiška. Mokslinė. Apie žvaigždes, planetas, palydovus, galaktikas. Ji įpratino dažniau pažvelgti į dangų. Nors jau nebepamenu daugelio pavadinimų, ne kažin kiek objektų gebu atpažinti, bet į žibantį naktinį skliautą galiu spoksoti valandų valandas.

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra… Piteris Penas.

Jo paklausčiau… Kur šitiek laiko buvai? Aš pravėrusi langą laukiau! Kaip manai, gal šįkart keliaujam į Visados šalį? Nuobodu ten? Sakai?.. Ak, duokš ranką ir skrendam!

Knygos yra gerai, nes… Skaitydamas gali kažkur nuklysti ir išlįsti, suklysti ir išdrįsti, ištirti ir patirti, išbandyti ir pasimatuoti… kitus pasaulius ir kitų gyvenimus, kad suvoktum–tavasis irgi visai nieko.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… Turėti stebuklingų galių.

O dabar svajoju apie… Tas pačias stebuklingas galias. Tik mintys, ką su jomis veikčiau, šiek tiek pasikeitė.

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net… Ir dabar nežinau, gėdytis ar didžiuotis. Bet gal geriau gėdysiuosi arba didžiuosiuosi paslapčia. Britų mokslininkai nustatė, kad paslapčių turėti sveika.

Kai man būna vos vos liūdna, aš… Leidžiu sau paliūdėti. Kai vos vos tampa per daug, bėgu, kol pamirštu, apie ką liūdėjau. Tada sustoju ir vėl lengvai randu dėl ko džiaugtis.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… Na, tada aš kaip potvynis – manęs visur pilna ir man nerūpi, ką apie mane galvoja kiti. Esu štai tokia visa be galo, be krašto, ir pasiusk.

Visiems mažiems ir dideliems linkiu, kad… Svajotų. Ir kurtų. Bet ką – paveikslą, knygą, skudurinę lėlę, skraidantį virdulį, save…