MEŠKIUKAS PEDINGTONAS

 

  • 1956 m. Kalėdų išvakarėse M. Bond Londono parduotuvės lentynoje pastebėjo vienišą meškiuką, kurio jam pagailo. Vyras jį parsinešė namo kaip dovaną žmonai ir pavadino Pedingtonu – šitaip vadinosi geležinkelio stotis šalia poros namo.
  • M. Bondas rašė mielas istorijas apie šį meškiuką visai neplanuodamas jų išleisti. Kai M. Bondas parašė aštuonias istorijas apie Pedingtoną vos per savaitę, jis suprato, kad Pedingtono nuotykiai verti tapti knyga.
  • Nors mėlynas lietpaltis ir geltoni lietaus batai jau seniai laikomi neatsiejamais Pedingtono išvaizdos atributais, iš parduotuvės lentynos į Braunų namus jis atkeliavo dėvėdamas tik raudoną skrybėlę. Paltuką meškiukas gavo vos atvykęs į naujuosius namus, o batus – kaip Kalėdų dovaną vienoje iš M. Bondo sukurtų istorijų.
  • Iki šiol  parduota daugiau kaip 35 mln. egzempliorių knygų apie meškiuką Pedingtoną, jos išverstos į daugiau nei 40 kalbų.
  • Po didžiulės sėkmės šis meškiukas Pedingtono traukinių stotyje buvo pagerbtas bronzine skulptūra. O netoliese jos esančioje dovanų krautuvėlėje galima nusipirkti daugybę su Pedingtonu susijusių suvenyrų.
  • Kai 1958 m. pasirodė pirmoji knyga apie meškiuką Pedingtoną, M. Bondas tuo metu dirbo operatoriumi BBC televizijoje.
  • 1975 m. Pedingtonas tapo toks populiarus, kad šio personažo lėlių kūrėjai susidūrė problema – itin padaugėjo nekokybiškų šio meškiuko padirbinių.

  • Mėgstamiausias Pedingtono maistas – marmeladas, kurio pilnus stiklainius meškiukas vežiojasi lagamine. Pedingtonas taip jį mėgsta, kad sumuštinį su marmeladu nešiojasi ir po savo skrybėle.
  • Kaip ir Anglijos karalienė, Pedingtonas turi du gimtadienius – birželio 25 d. ir gruodžio 25 d.
  • 2014 m. ir 2017 m. pagal M. Bondo knygas buvo sukurti didelės sėkmės sulaukę filmai.

Atsako Inga Mitunevičiūtė, meškiuko Pedingtono gerbėja:

Inga, kaip tavo namuose apsigyveno meškiukas Pedingtonas?

Jis pirmiausia apsigyveno ne mano namuose, o darbe. Kartą (tai buvo 2014 m.) aš sumaniau, kad reikia įkurti Knygų klubus vaikams. Paskelbiau apie tai skelbimų lentoje, prisiregistravo nemažai žmonių, o kai juos pakviečiau susitikti… atėjo viena vienintelė mergaitė. Nusprendėme su ja skaityti knygą „Meškiukas, vardu Pedingtonas“, ir tada aš pradėjau sukti galvą, kaip mūsų susitikimą padaryti įdomesnį ir spalvingesnį. Prisiminiau, kad yra toks žaislas, ir pradėjau visur jo ieškoti, bet žaislų parduotuvėse niekaip neradau. Beveik jau buvau praradusi viltį, kai staiga internetinėse platybėse pamačiau parduodamą būtent tokį meškiuką, kokio man reikėjo. Jis buvo vaiko, kuriam žaislas kažkodėl nepatiko ir nebuvo reikalingas, o man jo reikėjo, ir netgi labai. Taip paskutinį vakarą prieš susitikimą su savo jaunąja skaitytoją aš jį ir suradau. O jis surado mane.

Visur keliaujate drauge. Kiek pasaulio kampelių jau aplankėte?

Iš tikrųjų jau pamečiau skaičių. Daug kur buvome – įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimyninėje Latvijoje, tolimojoje Naujojoje Zelandijoje, taip pat  Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Moldovoje, Ukrainoje. O viskas prasidėjo nuo paprastos kelionės traukiniu į Klaipėdą. Kažkaip buvo gaila palikti meškiuką vieną kabinete ir pasiėmiau su savimi. Pradėjau jį fotografuoti, nes tokios kelionių nuotraukos nebanalios – nemėgstu fotografuotis pati, o visa kita galima rasti internete.

Kaip manai, kodėl skaitytojams verta susipažinti su M. Bondo istorijomis apie Pedingtoną?

Jeigu reikėtų atsakyti labai trumpai, atsakyčiau, kad todėl, jog Pedingtonas yra šviesios prigimties meškiukas, kuris niekad nepraranda vilties, ir iš jo daug ko galima pasimokyti.