NUO KATINO IKI GYVALAZDĖS

Knygų vaikai myli ne tik knygas – jiems, kaip ir dažnam vaikui, beprotiškai patinka gyvūnai! O kokie augintiniai gyvena vaikų knygų kūrėjų namuose?

Pažintis su Linos Žutautės, Daivos Čepauskaitės, Dianos Molytės, Ilonos Ežerinytės, Neringos Vaitkutės, Ievos Kilienės ir Tomo Dirgėlos augintiniais.

LINA ŽUTAUTĖ: „Vienas šuo yra gerai, bet du – dvidešimt du kartus geriau!“

Mūsų šeimoje šiuo metu gyvena keturi gyvūnai – du šunys ir dvi katės. Jei tiksliau, šunys yra „šunės“ – vengrų aviganis pumis Aike (5 mėn.) ir Šnipė, bedlingtono terjeras (2 metai). O katė yra tik viena, vardu Čiūčia (2 metai), kitas – katinas Mikis (3 metai).

Pradėsiu nuo savo šunų. Turėti šunį aš svajojau nuo vaikystės. Deja, mano tėvams atrodė, kad šuo namuose sukels per daug rūpesčių, todėl mano vaikystė prabėgo bandant šį troškimą kompensuoti žiurkėnais ir papūgėlėmis. Todėl dabar aš net kartais baltai pavydžiu savo sūnui, kad jis gali augti tokioje gausioje kompanijoje.

Kodėl šunys? Ir net du? Todėl, kad mano galva, tai patys nuostabiausi draugai, kurie niekada neišduos, visada bus geros nuotaikos ir su jais neapsakomai gera kvailioti. Tiesa, mintis apie antrą šunį iš pradžių mane pačią šiek tiek gąsdino: ar jos nesipeš, ar draugaus, ar užteks laiko ir dėmesio abiems? Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad vienas šuo yra gerai, bet du – dvidešimt du kartus geriau! Mano šunys nėra sofos papuošalai, nes mėgsta aktyvią veiklą. Mes kasdien bėgiojame miške, einame pasivaikščioti didelius atstumus, taip pat palengva ruošiamės dalyvauti tikrose šunų vikrumo varžybose – šunų agility. Tai toks sportas, kai šuo, klausydamas savo šeimininko komandų ir stebėdamas jo rodomus ženklus bėga per įvairias kliūtis. Tai labai smagus užsiėmimas abiems! Šiuo sportu gali užsiimti bet kokios veislės šuo ir bet kokio amžiaus žmogus, svarbu, kad būtų smagu ir linksma.

Na, o katės namie atsirado pačios. Čiūčią laiptinėje rado Šnipė, kai ji buvo dar visai mažytė. Iš pradžių galvojome ją atiduoti į prieglaudą, nes namuose jau buvo katinas Mikis (jis atkeliavo pas mus iš gyvūnų prieglaudos), bet supratome, kad ji bus puiki draugė Mikiui, kuris yra gana įkyrus ir išdykęs. Niekas tiek namie nepridarė nuostolių, kiek Mikis. Bet vis tiek jį mylime, nes jis labai geros širdies katinas. Net ir gavęs velnių už savo išdaigas, niekada nesupyks ir nekeršys „katinų stiliumi“. Mikis mėgsta erzinti šunis ir priversti juos vytis save per visus kambarius. Tada atrodo, kad namie siaučia uraganas. Čiūčiai tokie žaidimai nepatinka. Ji labiau mėgsta miegoti arba žaisti su Mikiu gaudynes. Čiūčia yra mano sūnaus Karolio numylėtinė.

Ak taip, žinoma – norite sužinoti, kodėl jų tokie vardai? Vardą Šnipė sugalvojo mano sūnus, ir jis jai labai tinka – Šnipė mėgsta šnipinėti ir tyrinėti naujas teritorijas, dar puikiai seka pėdsakais, jei tokius užuodžia. Aike reiškia perkūniją, tai estiškas žodis. Aike pas mus atkeliavo iš Estijos. Mikis – tiesiog jam toks vardas labiausiai lipo, o Čiūčia – tai Kakės Makės šuns vardas, kuris tarsi liko nepanaudotas realybėje, todėl taip ją ir pavadinome. Visa ši kompanija puikiai sutaria, jie patys tikriausi šeimos nariai. Ir jei ne jie, turbūt mano rašomos istorijos būtų liūdnos ir nuobodžios, o iliustracijos – pilkos ir niūrios.

DAIVA ČEPAUSKAITĖ: „Kai visą dieną dirbu kompiuteriu, tik šuo gali išvesti mane pasivaikščioti“

Kodėl šuo, o ne katė? Todėl, kad šuo bėgioja tik ant grindų, blogiausiu atveju, užšoka ant lovos, o katės gyvena visur – ant sienų, ant palangių, ant šviestuvų, spintų, baldų, ant kompiuterio klaviatūros, ant sprando… Be to, kai visą dieną dirbu kompiuteriu, tik šuo gali išvesti mane pasivaikščioti, niekam kitam to padaryti nepavyktų.

Auksaspalvis retriveris – pats geriausias šuo pasaulyje. Jis nemoka tik vieno dalyko – kalbėti žmonių kalba. Jis moka išklausyti, pralinksminti, prajuokinti, rytais uoliai dirba žadintuvu –  ilgu liežuviu išlaižo veidą, kojas ir viską, kas kyšo iš po antklodės, taigi, galima ir nesiprausti. Jis su džiaugsmu paduoda įvairius daiktus – batus, šlepetes, įrankius, drabužius, taip pat džiaugsmingai juos ir atima. Jis puikus pagalbininkas sode ir darže – ravi piktžoles, kartais piktžoles supainioja su gėlėmis, bet argi tai svarbu? Jis niekada nepaima nė kąsnelio nuo stalo, nes visada žino, kad patys savo noru atiduosim jam gardžiausius kąsnelius, tad sėdi, žiūri į akis ir laukia, net jeigu laukti tektų iki pasaulio pabaigos. Jis labai myli vaikus, smagiai žaidžia su jais slėpynių, ypač mėgsta ieškoti pasislėpusių spintose. Jis puikus plaukikas, gali atnešti pagalį net iš vidurio ežero, bet dažniausia pasižiūri žvilgsniu, reiškiančiu –„Patys atsineškit“ ir nuplaukia į kitą pusę. Jis knarkia ir raugėja, tad yra labai žmogiška būtybė. Dar padeda gaisrininkams – išgirdęs sireną, ima kaukti kartu. Moka ir įsižeisti – negavęs dėmesio, atsigula kitame kambaryje ir atsiunčia žinutę  –„Man be jūsų dar geriau“. Jis yra be galo draugiškai nusiteikęs visų gyvų būtybių atžvilgiu ir vizgina uodegą net vorui.

Jo vardas Marsas. Jis labai taikus. Tad šis vardas, reiškiantis romėnų karo dievą, jam visai netinka. Bet jam jis patinka, o mums jis gražus.

DIANA MOLYTĖ: Ridžbekai yra šiek tiek katiniški šunys“

Ryži šunys lydėjo mane nuo pat vaikystės. Apie savo taksiukę Bitę vaikystėje buvau net visai rimtą knygą parašius ir iliustravus. Dabar auginu dvi laimingas Rodezijos ridžbekes Aišą ir Čiarą. Bent jau taip teigia vienas šios veislės mylėtojų posakių: vienas ridžbekas yra liūdnas ridžbekas, du ridžbekai yra laimingi ridžbekai, trys – labai laimingi, keturi – išprotėję, penki – išprotėję ridžbekų šeimininkai.

Iš nuotraukų socialiniuose tinkluose gali pasirodyti, kad turiu vieną šunį, bet iš tiesų, tai tik vienas iš dviejų sutinka fotografuotis. Aiša noriai (mainais į skanėstus, žinoma) žiūri į objektyvą, o jos mama Čiara – priešingai – nusisuka ir po kelių pirmų kadrų, atsidususi, eina slėptis. Suprask, tokia tuštybė ne jai…

Rodezijos ridžbekai arba liūtų skalikai yra kilę iš pietinių Afrikos teritorijų, sumaišius atvykėlių iš Europos ir vietinių genčių laikomas šunų veisles. Išskirtinis veislės bruožas – ridžas – į priešingą pusę auganti plaukų ketera ant nugaros.

Ridžbekai yra šiek tiek katiniški šunys. Katiniški ta prasme, kad nesivaiko kamuoliuko, mėgsta vaikštinėti ir bėgioti lauke ilgus atstumus, bet tik tada, kai nelyja ir žolė yra sausa, o svarbiausia jų misija, ypač šaltaisiais metų mėnesiais, – sugerti visus įmanomus saulės spindulius. Kita vertus, maniškėms dar labai svarbu ir būti vienoj gaujoj. Tad ar skaitytum svetainėj, ar pieštum darbo kambary, gali būti tikras, kad abi tyliai įsitaisys kažkur šalia. Aišku, taip tyliai kaip prieš dešimt metų ne visada pavyksta, nes abi senjorės garsiai miega.

ILONA EŽERINYTĖ: „Gyvalazdžių nepašauksi vardu“

Bandau papasakoti jums apie gyvūnus, su kuriais teko laimė gyventi, bet katė Ryčka lipa ant klaviatūros ir vis nutrina mano ilgą sąrašą. Vis tiek parašysiu, nes tie lesikai, ėdikai ir graužikai, šliaužuoliai, skraiduoliai, bėgliai ir šuolininkai man yra suteikę daug laimės. Taigi esu gyvenusi su vištomis, gaidžiais ir viščiukais, antimis, žąsimis, triušiais, jūrų kiaulyte, ėriukais, žuvytėmis, šunimis, katėmis, rupūže, varna ir gyvalazdėmis (nieko nepamiršau?). Ak, tiesa, šią vasarą sodyboje naktimis vis šlumšteldavo į lovą vienas kitas šikšnosparnis, galai žino, kaip patekęs vidun. Bet argi ką nustebinsi gyvendamas su šikšnosparniais? Gyvalazdės – visai kas kita. Tai… kaip čia pasakius… žali pieštukai šešiomis kojomis. Jie sūpuojasi terariume ant mano palangės, graužia aviečių lapus, neriasi iš kailio (tiesiogine prasme) ir… Ir tiek.

„Kam tu jas laikai?“ – klausia manęs draugai, užėję į svečius. Jie ilgai žiūri, prikišę nosis prie stiklo,kol pagaliau tarp žalių stiebų pastebi kažką gyva. Na, taip, gyvalazdžių nepašauksi vardu (šaukti gali, tik ar atsilieps), nelabai ir paglostysi,  jos nebėga pasitikti, kai grįžti namo, neišeisi su jomis pasivaikščioti Lazdynų parkelyje, bet gali STEBĖTI tylų jų gyvenimą. Ir galvoti, kad kažkas, žymiai didesnis, stebi tavo. Labai ramina ir padeda nesusireikšminti. Nes kas gi mes esam, jei ne liaunos gyvalazdės, ropinėjančios Dievo sosto papėdėje…

 

 

NERINGA VAITKUTĖ: Seniai seniai gyveno Kora ir ji neturėjo rankyčių…“

Mūsų namuose gyvena du katinai ir vienas šuva. Kai žmonės išgirsta, kad visa ši gyvastis glaudžiasi (tiksliau sakant, karaliauja) trijų kambarių bute, šiek tiek nustemba, o man toks skaičius atrodo idealus. Jei vienas augintinis nenori būti niurkomas, spintoje, stalčiuose ar ant sofos galima rasti kitų.

Vyriausias katinas – vardu Erkė. Parsinešiau jį namo kovo mėnesio pradžioje, kai lauke spigino – 20 laipsnių šaltis. Erkė buvo visai jaunutis, dar kačiukas. Kažkoks niekšas ištrenkė jį į lauką kaip nereikalingą daiktą ir paliko numirti. Tuo metu mūsų namuose jau gyveno vienas katinas ir gili finansinė krizė. Erkė sirgo, o veterinarui neturėjom pinigų. Dvi savaites slaugiau jį kaip pajėgdama: kas kelias valandas girdydavau iš arbatinio šaukštelio, maitinau šakute susmulkintu maistu, nes kieto jis nepajėgė praryti. Kai pasidarė aišku, kad mes laimėjom, katinas gyvens, išleidau jį iš vonios. Buvo liesas kaip žardas, išplikusiu kailiu, vos cimpino ant liesų kojyčių ir graudžiai bandė mums prisigerinti.

„Na, ir kaip mes jį pavadinsim?“ – paklausė vyras.

„Erke“ – pasakiau net negalvodama.

„Kodėl?“ – šeimyna išpūtė akis.

„Nes kol išslaugiau, jis išgėrė du litrus mano kraujo“ – atrėžiau. Vardas prilipo.

Dabar Erkei aštuoneri metai. Tai saikingai storas, meilus, gyvenimu patenkintas katinas, žinantis savo vardą. Pašauktas atsiliepia ir atlekia pagulėti greta, atkišęs juodai baltą pilvą. Nesidrasko, murkia be garso. Prisiglaudžia ir pradeda vibruoti, o jei pabandai atsikelti, švelniai įleidžia nagus – neva, kur eini, žmogau? Nedaryk nuodėmės, nesistok, kol katinas to nepageidauja. Kai rašau knygas, atsitūpia man už nugaros, ant fotelio atkaltės ir kartais kepšteli letena per sprandą, kad greičiau krutėtų mintys.

Antrasis katinas – prašmatnaus vardo turėtojas. Kažkada sesuo pavadino kačiuką Princu, bet mūsų šeima vis dažniau vadina jį Batonu. Šitas žvėris mūsų namuose atsidūrė atsitiktinai. Princas buvo labai mylimas ir lepinamas, bet… dukterėčiai pasireiškė alergija. Kurį laiką katinas gyveno pas močiutę, o vieną gražią dieną sesuo dviem savaitėms atvežė jį mums. Katinas atvažiavo ir pasiliko visam laikui. Nesutikau jo atiduoti. Legali priežastis: „Kam tąsyti gyvūną iš vienų namų į kitus ir kelti jam stresą?“ Nelegali: „Aš visada norėjau, kad namuose būtų mažiausiai du katinai!“

Mūsų katinai skiriasi kaip diena ir naktis. Princas gerokai stambesnis, labai mielas, bet kaip ir dera veisliniam padarui, su pretenzijomis. Kai nenori būti nešiojamas ar liečiamas paleidžia kakarinę, o gerklę turi pragarišką. Jis ne miaukia, baubia pagrabiniu balsu, vis garsėjančia intonacija, tarsi anapusinis klaikybių padaras. Kai užeina meilumo priepuoliai prašosi įleidžiamas po antklode, apsikabina letenomis kaklą ar ranką ir pradeda garsiai murkdamas šveisti mane šiurkščiu liežuviu.

Nepaisant sudėjimo ir būdo skirtumų yra viena savybė, kuri būdinga abiem katinams. Diena jie plėšrieji žinduoliai, o naktimis ir anksti ryte paslaptingu būdu virsta kanopiniais. Tada duodasi po namus kaip kumeliai. Kažkas sakė, kad katinai yra labai tylūs gyvūnai. Spėju, tas žmogus niekada nelaikė katino.

Šuo yra jauniausias mūsų šeimos narys. Aš visada norėjau šuniuko, vyras sakydavo, kad tokiai atsakomybei per anksti. Sykį auklėtiniai pamatė mane ilgesingai rymančią prie kompiuterio ir žiūrinėjančią prieglaudos šuniukų fotografijas. Nuvažiavo į Prienus ir iš globėjų  parvežė gimtadienio dovaną, kurią pavadinome Kora.

Supratę, kad šitas energingas padaras dabar gyvens mūsų namuose, katinai su manimi nesikalbėjo beveik savaitę. Iš pradžių naująjį šeimos narį sutiko nepalankiai, buvo daug šnypštimo, grasinančių pozų ir garsaus dvibalsio MGNAUUUUUMMMGGGNNN iš po sofos, bet netrukus jie susidraugavo. Dabar kartu miega laukdami, kol prasidės šildymo sezonas, ir suryja vienas kito skanėstus.

Gyventi su šunimi buvo gana keista: atsirado padaras suprantantis (o gal tiesiog neignoruojantis) žmonių kalbą! Vos neapsivožiau, kai Koros paklausus „Kur kiūtini?“ ji nustojo kiūtinti. Nuo tada girdint šuniui gerai pagalvoju, ką sakau… Maža kas.

Kora nekilminga, trumpu rudu kailiuku, trumpų juokingų ūsų vėduokle, glotni, žvelgianti tiesiai į sielą protingomis tamsrudėmis akimis. Mėgstamiausia vieta – ant sofos, mėgstamiausias užsiėmimas – dalyvauti šeimos gyvenime ir visur kišti savo juodą šlapią nosį. Ji nepasitiki svetimais žmonėmis (gal toks jos būdas, gal atsiliepia vaikystė prieglaudoje), tačiau myli šeimos narius visa savo šuniška širdimi. Medžioja balionus, per langą aploja nematomus priešus, bijo oro balionų, aukštalipių, nepažįstamų akmenų ir senelio. Jei išeidami iš namų duodam jai skanėstą, saugo, kol sugrįšim, o tada atlekia ir kiša – vaišinkitės, brangieji žmonės! Dukra, valgydama ledus, kyšteli ir šuniui palaižyti. Sako, kad Kora yra šeimos narys ir mūsų bakterijos jau seniai bendros. Jei paklaustumėt, kokia liūdniausia pasaulio istorija, vaikai nutaisytų rimtus veidus ir papasakotų „Seniai seniai gyveno Kora ir ji neturėjo rankyčių…“. šuva nesupranta, kodėl istorija liūdna, juk puikiai sugeba išsiblusinėti dantimis.

Žinau, kad šita išlepinta ir labai mylima trijulė kažkada iškeliaus ir mums reikės atsisveikinti amžinai. Žinau ir jau dabar to bijausi. Tačiau tikiuosi, kad vieną dieną, kai ateis mano laikas, jie lauks manęs prie Amžinųjų medžioklės plotų slenksčio, kaip dabar laukia sugrįžtančios į namus, ir mes daugiau niekada nesiskirsim.

IEVA KILIENĖ: Jaučiuosi kieta, kai jaunuoliai su nuostaba atsisuka pažiūrėti, ką šaukiu“

Visada svajojau apie šunį, būtinai didelį, jokiu būdu ne katę. „Kai užaugsiu“ turėjau jį įsigyti. Kai negaliu apsispręsti, man padeda dvi patarėjos – viena iš jų yra racionalusis balsas – mama, kita – spontaniškasis, sesė. Tą kartą, kai radau skelbimą, kad atiduodamas labradoro šuniukas (pasirodo, skelbime buvo šiek tiek melo) racionalusis neatsiliepė skambinant telefonu, taip mūsų mažame vieno kambario bute atsirado Diglas.

Taip, diglas yra šautuvas iš kažkokio kompiuterinio žaidimo, ne aš tą vardą sugalvojau, bet jaučiuosi kieta kai jaunuoliai su nuostaba atsisuka pažiūrėti ką šaukiu. Aš rašau knygas kartu su Lina, ji atsakinga už grožinę literatūros pusę, aš už matematinę, tad šioje srityje Diglas įkvėpimo man neatneša, bet atneša vėją į galvą tada, kai jo reikia. Kai išsikraustėme gyventi į kaimą Diglas susirado draugą – ožį, pririštą kaiminystėje. Ožys nepasiekia tolėliau nukritusių obuolių, Diglas suneša juos arčiau. Tad gal jis ir turi šiokių tokių matematinių, strateginių gebėjimų.

Šis sprendimas, kaip ir visi spontaniškieji atnešė nemažai nepatogumų, bet, be abejonės, buvo vienas geriausių mums kaip šeimai.

TOMAS DIRGĖLA: „Mano Ropei yra tikimybė laimėti „Euroviziją”

Vaikystėje svajodavau – kai užaugsiu, turėsiu šunį! Vėliau su žmona sutarėme, jog šunį turėsiu tada, kai mudu turėsime savo namus. Žinoma, aš su tuo sutikau. Bet išgirdau ne taip, ir šuo pas mus atsirado keliais mėnesiais anksčiau, nei nuosavas būstas*. O kad augintinis būtų sveikas it ridikas, pavadinome jį Rope.

Cvergšnaucerį pasirinkau dėl kelių priežasčių – jie myli vaikus, jie yra protingi ir aktyvūs. Pats nesunkiai išmokiau sėdėjimo, gulėjimo, balso, vietos ir kitų komandų. Beje, lojimo komandą išmokiau taip gerai, kad kartais loja net neliepiama! Esame puikūs kolegos bėgiojant, važiuojant ar tiesiog vaikštinėjant. Be to, tiek šios veislės patinai, tiek ir patelės turi barzdas, tad mano Ropei yra tikimybė laimėti Euroviziją”.

*Iš tikrųjų buvau išgirdęs gerai, tiesiog labai norėjosi šuns…