ŽODŽIŲ IR PAVEIKSLĖLIŲ STEBUKLAS

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė

„Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai. / Nuodinga karpa ant nosies kyšo.“ – mama ar tėtis skaito mažyliui ir mato, kaip didėja vaiko akys ( Julia Donaldson, Axel Scheffler. „Grufas“. Išvertė Violeta Palčinskaitė, leidykla „Alma littera“, 2013 m.). Jis stebi Grufo paveikslėlį, bandydamas ir pats įsivaizduoti, ar realybėje toks gyvūnas įmanomas. Liečia pirštukais piešinį lape ir mato, kad Grufas – tik nupieštas, išgalvotas. „Jo akys geltonos, liežuvis juodas. / Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas“ – dar labiau plečiasi mažylio akys ir jis jau galėtų slpėtis po antklode nuo šio baisūno, bet kartu negali atsitraukti nuo puikaus Axelo Schefflerio nupiešto Grufo. „Bet kas tas baisūnas – jo aštrūs nagai. / Jo dantys, jo iltys – menki juokai…“ – pagaliau iš tiesų gali pasidaryti baisu, nes, atrodo, pabaisa išnyra tikrame miške, o ne tik yra kuriama mažyčio peliuko vaizduotėje. Bet vis vien smalsumas nugali ir tėveliams tenka versti puslapį po puslapio iki paskutinės eilutės, kurioje „Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.“ Sunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs Grufas, jeigu jis nebūtų gimęs Axelo Schefflerio vaizduotėje ir spalvotų pieštukų pagalba nugulęs į knygą. O ir dailininko sumanytas pirminis Grufas buvo šiek tiek baisesnis! (http://www.gruffalo.com/world-of/the-story) Tačiau dabar viso pasaulio vaikai šį gražų baisuoklį (argi ne keistas žodžių junginys?) pažįsta būtent tokį ir jie abu su peliuku yra tikros žvaigždės. Žvaigždės, kurių pliušinių pilna pasaulio knygynuose ir vaikų šventėse. Tačiau vaikus žavi ne tik Grufas, o ir pats eiliuotas tekstas, kurį perskaičius keletą kartų lengvai įsimena ir vaikai, ir suaugę, o pamatę Grufo atvaizdą gali sušukti: „Grufas – tai Grufas. Nejaugi nesupratai?“ Toks yra paveikslėlių knygų stebuklas – žodžių ir piešinių pagalba sukurti džiaugsmą, netikėtumą ir skaitymo malonumą.

Paveikslėlių knyga vaikams dažnai yra pirmoji pažintis su knygos pasauliu. Pirmosios mažųjų skaitytojų knygos galbūt yra ir visai be teksto – tuomet tenka tekstą kurti patiems tėveliams kartu su vaiku – intonacijos, balso ir veido išraiškos pagalba knyga gali tapti tikru nauju pasauliu – kaskart vis kitokiu. Visai neseniai iš Haapsalu (Estija), iš Ilonos Wikland, Astridos Lindgren knygų iliustruotojos, muziejaus parvežiau dovanų knygą mažiesiems skaitytojams „Emilis“, kurioje – nė vieno žodžio. Kiekviename jos puslapyje – tik po piešinį. Tokios knygos tikslas – supažindinti su dailininkės darbu. O ir pagalvokite, kaip puiku – galėjau parvežti dovanų knygą, išleistą Estijoje ir galimą „skaityti“ bet kokioje pasaulio šalyje, nes net išversti jos nereikia! Pirmosiose kygelėse mažyliams galime rasti ir įvairių faktūrų – kailio, šiurkštaus popieriaus, reljefinių nelygumų, mygtukų, kuriuos spustelėjus mus lydi vienas ar kitas garsas. Tačiau šios knygelės – dar tik paveikslėlių knygos užuomazga.

Tikroji paveikslėlių knyga, tikrasis stebuklas gimsta tada, kai rašytojas, istorijos kūrėjas, suranda savo dailininką (arba atvirkščiai), ir knyga gimsta tokia, kurios jau nebegali įsivaizduoti atskirai – nebegali teksto atskirti nuo paveikslėlių, o paveikslėlių – nuo teksto. Turbūt todėl neretas ir atvejis, kai susikuria ilgalaikis rašytojo ir dailininko tandemas arba kai vienas ir tas pats žmogus kuria paveikslėlių knygą. Mauriceo Sendako „Kur gyvena pabaisos“ – vienas tokių pavyzdžių Maurice Sendak. „Kur gyvena pabaisos“. Išvertė Violeta Palčinskaitė, „Laikas skaityti“, 2017).

 Ir nors Mauriceas Sendakas yra daugybės knygų vaikams kūrėjas, būtent už šią jis yra apdovanotas garsiausiomis vaikų literatūros premijomis. Kodėl ši knyga ne tik literatūros kritikams, bet ir patiems vaikams yra tokia svarbi? Galbūt todėl, kad joje palyginti trumpa ir paprasta istorija tampa daugybės įvairiausių vidinio pasaulio klodų kasykla? Į lietuvių kalbą šį tekstą išvertė Violeta Palčinskaitė. Galima pamanyti, jog trumpą tekstą išversti lengva, tačiau tai ir yra didžiausias iššūkis: keliuose sakiniuose sutalpinti viską, ką norėjo perduoti autorius – vaiko charakterį, kito pasaulio suvokimą, įsivaizdavimą, kad kitur yra geriau, bet galiausiai ir atsakymą sau pačiam, jog geriausia yra ten, kur jautiesi mylimas. Štai kuo ypatingos paveikslėlių knygos – net trumpo teksto ir juos papildančių paveikslėlių, kartais net labai lakoniškų, pagalba kiekvienas randa ir prisitaiko sau tai, kas jam svarbiausia.

Tačiau būna ir dar kitokios paveikslėlių knygos, kurios peržengia vaizdo ir teksto ribas ir, atrodo, siūlo dar daugiau pojūčių. Šių metų Vilniaus knygų mugėje galima buvo pažiūrėti, paliesti ir įsigyti Elenos Selenos erdvinę knygą „Jardin Bleu“ (Mėlynasis sodas).

Deja, į lietuvių kalbą knyga neišversta. Toks formatas užaugina ir knygos kainą, paversdamas ją labiau meno kūriniu – atsivertęs šią knygą tikrai panyri į sodrų, mėlyną sodą ir gyveni joje kaip savo sukurtame pasaulyje. Mačiau, kaip suaugusiems skaitytojams vartant ją išsprūsdavo nuostabos ir susižavėjimo atsidūsėjimai.

Pastaruoju metu, atrodo, lietuvių leidėjai stipriai išlaisvėjo ir atsiranda vis daugiau paveikslėlių knygų, kurios pasaulyje žinomos jau seniai, tačiau iki lietuvių skaitytojų nebuvo atėjusios. Matyt, dažnai gąsdina ir temos, ir patys paveikslėliai. Galbūt įsivaizduojama, jog paveikslėlių knygos vaikams turi būti kuo paprastesnės, lengvai suvokiamos. Tačiau, kai reikia su vaikais klabėti apie sudėtingas temas, paaiškinti tai, kas sunkiai paaiškinama, argi ne paveikslėlių knyga gali būti geriausia pagalba?

Štai Wolfo Elbrucho knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“ (Wolfas Elbruchas „Antis, Mirtis ir tulpė“, išvertė Rūta Jonynaitė, leidykla „Odilė“, 2018 ) pasakoja apie vieną sudėtingiausių (jeigu ne sudėtingiausią) gyvenimo temų, apie mirtį, kuri, kuo vyresni daromės, tuo atrodo sunkiau suvokiama ir paaiškinama vaikams. Recenzijoje apie ją svetainėje bernardinai.lt Donatas Puslys sako: „W. Erlbrucho knygelę galima perskaityti per kelias minutes, tačiau jos užduoti klausimai lieka ilgam.“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-02-28-susidraugauti-su-mirtimi/168588) Kai gyvenime taip nuolatos skubame, amžinus dalykus galime išsaugoti bent jau knygose ir to mokyti savo vaikus.

Nuostabu, kad kuo įvairesnės knygos ne tik verčiamos, bet ir pačių lietuvių rašomos. Štai Daivos Čepauskaitės eilėraščių knygą “Baisiai gražūs eilėraščiai” paveikslėlių knyga nepavadinsi, tačiau ją perskaitęs supranti, kad be būtent šių Ievos Babilaitės piešinių knyga būtų visai kitokia. Tekstai puikūs, ar juos klausytum, ar pats skaitytum, bet piešiniai juos puikiai palydi. Arba Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku,“kurios nepavadinsi įprasta paveikslėlių knyga, tačiau nei teksto be piešinių, nei piešinių be teksto nebeįsivaizduoji. Joje viena iš daugybės sudėtingų ir sunkių tremties į Sibirą istorijų, nutikusių mūsų tėvams ar seneliams, skaitytojams atiduodama su viltimi ir didžiule vidine šviesa (vis galvoju, ar atsitiktinai pasirinkta geltona spalva knygos nugarėlei).

Na ir, žinoma, kaipgi be daugybei mažųjų skaitytojų pažįstamo dueto – Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Laimė yra lapė“, keliaujančios ne tik per lietuvių skaitytojų rankas, bet ir gyvenančios savo gyvenimą kitose pasaulio šalyse. 2017-ųjų Metų knyga ne vieną skaitytoją vėl įkvėpė atsiversti ne tik šią, bet ir kitas knygas, ir pasinerti į knygos pasaulį, kuris gali būti toks įvairus, kiek toli gali nešti kiekvieno mūsų vaizduotė.

Paveikslėlių knygos skirtos ne tik džiaugsmui, pažinčiai ar pokalbiams apie sudėtingas temas, bet ir pažinimui. Vos tik išversta į lietuvių kalbą, Cristinos Nunez Pereiros ir Rafaelio R. Valcarcelio knyga „Pasakyk, ką jauti: emocijų knyga“ tapo daugelio šeimų pamėgtu skaitiniu – nuostabių kiekvieno puslapio iliustracijų padedamas, vaikas pats gali bandyti atsakyti, kokia emocija tame paveikslėlyje slepiasi. Kiekviename puslapyje yra vis kito menininko darbas ir trumpas skirtingų emocijų aprašas. Patikėkite, sunkiai padėsite ją į šoną.

„Bet metai bėgo, berniukas norėjo vis daugiau, ir obelis vis daugiau ir daugiau jam atiduodavo…“ – pabaikime šia citata iš Shelo Silversteino knygos „Dovanų medis“. Ši knyga, kaip ir daugelis paveikslėlių knygų, yra tikriausia dovana kiekvienai augančiai asmenybei, kiekvienam būsimam skaitytojui, kuris pasaulį matys įvairų, platų ir daugiasluoksnį.